Jonas Katkevičius pasakoja apie Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijos išvyką.
Prisimindami vaikystę, visuomet girdime tėvų žodžius: „Vaikeli, gerbk duoną.“ Jeigu duonos riekelė nukrisdavo ant žemės, reikėdavo ją pakelti, nušluostyti ir pabučiuoti. Ritualinė pagarba duonai atsirado iš tūkstantmetės patirties, kai pirmykščiai žmonės perėjo nuo sėklų rinkimo prie žemdirbystės. Ilgainiui žmonių požiūris į duoną keitėsi.
Mūsų kartos žmonių atmintyje dar išliko kai kurie duonos auginimo ir kepimo darbų prisiminimai, o mūsų tėvai ir seneliai gyveno tada, kai duonos kelias ant valstiečio stalo buvo toks, kokį mums pademonstravo Miglė Dalgedaitė savo sodyboje, kurioje gyvena jau šeštoji šios šeimos karta.
Išvykos dalyviai pabandė sukti girnas.
Dalgedų sodyba ir visas kaimo turizmo poilsio centras išsidėstęs nuostabiame slėnyje prie Žuklijų ežero Trakų rajone. Muziejuje prie balta drobine staltiese uždengto stalo, daugybės senovinių eksponatų apsuptyje, galėjome nusikelti į senovinį dzūkišką kaimą. Malkomis iškūrenta krosnis skleidė malonią šilumą. Visiems buvo išdalintos prijuostės ir su didžiausiu entuziazmu iš paruoštos tešlos ėmėme formuoti savo duonos kepaliukus. Darbui vadovavo šeimininkė Miglė. Ji ir pašovė mūsų kepaliukus į krosnį. Kol duona kepė, ji mus supažindino su duonos keliu iki to meto valstiečių stalo.
Dabar jau sunku įsivaizduoti, koks šis procesas buvo sunkus ir sudėtingas. Tereikėjo pasukti girnas, į kurias buvo įpilta tik kelios saujos ruginių grūdų, bet mūsų delegacija beveik nieko neprimalė, o juk tai buvo vaikų darbas. Apžiūrinėjome visus rugių auginimo padargus ir dar kartą įsitikinome – šis darbas reikalavo didelio įgudimo, jėgos, ištvermės ir kantrybės. Ar pajėgtų dabartinė moteris kepinant karščiui su pjautuvu nupjauti hektarą, o gal ir ne vieną, rugių? Tai buvo moterų darbas.
Kažkada savo senelio sodyboje mačiau visus duonos gamybos padargus ir įrankius. Bandžiau ir girnas sukti kamaroje, bandžiau spragilu kulti, užsiduodamas sau per galvą. Sunkiai sekėsi man tie darbai. Duoną mes jau pirkome iš parduotuvės, nors dar teko išvysti baisingas eiles prie prekybos centrų. Duona būdavo forminė ir labai neskani, bet valgėme ir džiaugėmės. Mama sakydavo: „Mūsų senelė kaime kepdavo geriausią duoną.“ Spėjau dar ir aš paragauti tos ypatingos duonos. Kepalai buvo įspūdingo dydžio – per visą ližę.
Edukacinis užsiėmimas buvo nuostabus: prisiminėme, susijaudinome, buvo linksma ir net, pasakyčiau, iškilminga, lyg būtų atsidaręs laiko antvožas.
Tuo mūsų kelionė dar nesibaigė – nuvykome į Trakus, valgėme nepigius kibinus, plaukiojome laiveliu po Galvės ežerą, aplankėme Angelų kalvą.
Šios puikios kelionės iniciatorės – Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Stanislava Globienė ir tarybos narė Marijona Venckuvienė.
