Seimo narė Monika Ošmianskienė su grupe parlamentarų užregistravo Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisas, kuriomis numatoma kiekvienoje savivaldybėje įsteigti neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybę. Pasidomėjome, kokios būtų tokio koordinatoriaus funkcijos ir kokias problemas jis spręstų.
Rūpinsis neįgaliųjų reikalais savivaldybėje
Įstatymo pataisų projekte numatoma, kad neįgaliųjų reikalų koordinatorius rengs ir įgyvendins neįgaliųjų socialinės integracijos politikos programas ir priemones, plėtos savivaldybės institucijų ir įstaigų, dirbančių neįgaliųjų socialinės integracijos politikos srityje, bendradarbiavimą, rinks statistinius duomenis apie savivaldybėje gyvenančius neįgaliuosius, rūpinsis statinių pritaikymu neįgaliųjų specialiesiems poreikiams, tiesiogiai konsultuos neįgaliuosius, užtikrindamas vieno langelio principo įgyvendinimą savivaldybėje ir kt.
„Akivaizdu, kad kol savivaldybėje neatsiras žmogus, kuris yra atsakingas ir tiesiogiai rūpinasi žmonių su negalia gerovės užtikrinimu savivaldoje, tol realiai pokyčiai neįvyks. Yra atskiri skyriai, kažkas kažką veikia, tačiau niekas nekoordinuoja ir kryptingai nesiekia visavertiško žmonių su negalia teisių įgyvendinimo visose srityse“, – sako M. Ošmianskienė. Jos teigimu, įprasta manyti, kad žmonių su negalia klausimai – tik socialinių reikalų skyriaus rūpestis, bet iš tiesų tai aktualu visoms sritims – ar tai būtų renginiai, ar infrastuktūra, ar statybų techninė priežiūra. Dėl to reikia žmogaus, kuris imtųsi tai horizontaliai koordinuoti.
M. Ošmianskienė mano, jog neįgaliųjų reikalų koordinatorius turėtų būti pavaldus administracijos direktoriui, kad galėtų koordinuoti kitus skyrius savivaldybėje. Kartą per metus jis turėtų pristatyti savo veiklą tarybai, kad jos nariai žinotų, kokia yra padėtis savivaldybėje.
Pasak Seimo narės, neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybės atsiradimas papildys Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planus savivaldybėse paslaugas teikti vieno langelio principu.
Abejoja, ar pajus naudą
Vilnietė Margarita Čeglienė augina sunkios negalios sūnų. Arui nustatyta reta genetinė liga – KCNT1 geno mutacija. Jis nevaikšto, nesėdi, nenulaiko galvos. Aras dažnai patiria epilepsijos priepuolius, dėl kurių sutriko rijimo funkcija. Vaikui nuolat reikia nusiurbinėti seiles, o maitinamas jis per gastrostomą – specialų į skrandį įvestą vamzdelį.
Margarita neslepia, kad sunkią negalią turinčio vaiko priežiūra yra alinanti, dėl to tokioms šeimoms kaip jos, reikia pagalbos. Arą tenka stebėti ir naktimis, o nuolatinė nemiga labai išsekina. Ne mažiau, pasak M. Čeglienės, vargina, kai dėl teisės aktuose numatytos pagalbos šeimoms reikia įveikti daugybę kliūčių.
„Dirbu 3 darbus: pagrindinį, tai, kas susiję su vaiku, o trečias – raštų rašymai visuomenės labui, sprendimų ieškojimai“, – sako moteris. Margarita neslepia, kad tokios šeimos, kaip jos, yra labai pavargusios, dažnai neturi jėgų kovoti už save, o kai kreipiasi pagalbos į savivaldybę, susiduria su abejingumu ir biurokratija. Jos teigimu, labai trūksta holistinio požiūrio – kad visi specialistai kartu ieškotų sprendimo, kaip padėti negalią turinčiam vaikui. Čia turėtų įeiti ne tik medicininė pagalba, bet ir socialinės paslaugos, švietimas. M. Čeglienės manymu, šeimoms labiausiai reikėtų atvejo vadybininko, kuris padėtų išspręsti biurokratinius klausimus, vertintų realią situaciją ir pagal tai siūlytų pagalbą.
Reikėtų diskutuoti su savivaldybėmis
Lazdijų rajono savivaldybės mero patarėja Sonata Dumbliauskienė sako, kad prieš įvedant naują pareigybę reikėtų tai gerai išdiskutuoti su savivaldybėmis ir su NVO. Dar vienas etatas savivaldybei, ypač mažai, gali tapti našta.
Pasak S. Dumbliauskienės, šiuo metu neįgaliųjų klausimai yra podukros vietoje ir žmogaus, kuris koordinuotų tą visą veiklą, atstovautų jų interesams savivaldoje, tikrai reikia. Jis galėtų padėti nevyriausybinėms organizacijoms, rengtų projektinio finansavimo tvarkos aprašus, paskatintų NVO dalyvauti kituose, ne savivaldybės, konkursuose ar iniciatyvose. Šis koordinatorius pagelbėtų sprendžiant patalpų, komunalinių išlaidų klausimus, kilus nesusipratimų bendraujant su socialinės paramos skyriumi ar, tarkim, su medikais.
Tačiau, S. Dumbliauskienės manymu, tas koordinatorius galėtų apimti visas NVO, bendruomenines organizacijas, neakcentuojant vienos neįgaliųjų tikslinės grupės. „Reikėtų pasvarstyti, ar tam būtina nauja pareigybė, atskiras etatas. Mus kritikuoja, kad savivalda pučiasi, etatų daugėja, užtat kad nemokame tikslingai paskirstyti užduotis“, – svarsto Lazdijų rajono mero patarėja. Jos teigimu, pirmiausia reikėtų įvertinti galimybę perskirstyti turimus etatus. Tarkim, sustiprinti tarpinstitucinius koordinatorius, kuriuos turi kiekviena savivaldybė, paskirti jiems konkrečias funkcijas, tikslingiau orientuojant į neįgaliųjų tikslinę grupę. „Svarbu labai aiškiai paskleisti žinutę, kad mes turime tą atsakingą asmenį, kuris turi žinių bazę, bendrauja tiek su sveikatos įstaigom, tiek su Pedagogine psichologine tarnyba, tiek su mokykla“, – svarsto S. Dumbliauskienė.
Ji sako suprantanti, kad reikia individualios pagalbos šeimai, nes toms šeimoms, kuriose yra žmonių su negalia, niekas savivaldybėje neatstovauja. Dažnai net informacija iki socialinių darbuotojų neateina, kad reikia padėti. Valstybė daug lėšų skiria atvejo vadybininkams darbui su vadinamosiomis atskirties šeimomis. Tarpinsititucinis koordinatorius kartais dubliuoja šią veiklą, jis galėtų susitelkti į pagalbą kitoms šeimoms.
Pasak S. Dumbliauskienės, neįgaliųjų klausimams tikrai reikia skirti daug dėmesio, bet kaip turėtų atrodyti tokia pareigybė, reikia dar išdiskutuoti arba leisti savivaldai rinktis, kaip tuos klausimus spręsti pagal tai, kokios yra jos stiprybės. Vienur ši funkcija būtų patikėta jau esamiems darbuotojams, kitur žmonių su negalia klausimų galėtų imtis stiprios NVO.
Aurelija BABINSKIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
