Šalpos pensija Lietuvoje – 173 eurai. Tokio dydžio išmoką gauna asmenys, kurie neturi sukaupę minimalaus darbo stažo ir negalią įgijo būdami vyresni negu 24 metų. Seimo narės Monikos Ošmianskienės nuomone, šie žmonės yra diskriminuojami ir tokią situaciją būtina keisti.
Diplomus turi, darbo – ne
Oksana Šleževičiūtė nuo vaikystės turi negalią. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotame pažymėjime įrašyta – asmens darbingumas 10 proc.
Būdama 18-os ateities svajones puoselėjusi Oksana įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Naujas gyvenimas įsuko į savo verpetą ir mergina neprasitęsė savo neįgalumo. „Studijų metu mano sveikata vėl pablogėjo ir po 24 metų man vėl buvo nustatyta negalia. Pirmais metais darbingumas buvo 35 proc., po kelių metų skyrė 10 proc. ir jau visam laikui“, – pasakoja Oksana.
Moteris yra baigusi ir dar vienas studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Deja, įsidarbinti nepavyko. „Darbdaviai manęs bijojo. Bijojo kaip raupsuotosios. Kiek eidavau įsidarbinti, visi man sakydavo, kad arba įmonės vidinėse tvarkose parašyta, jog su tokiu mažu darbingumu negali priimti, arba kad neturi man ko pasiūlyti, – Seime surengtoje spaudos konferencijoje pasakojo Oksana. Porai metų muzikos terapeute ją buvo įdarbinę vieni senelių globos namai, bet, pasak Oksanos, tik todėl, kad ten ji 9 metus savanoriavo. – Šiuo metu, pablogėjus sveikatai (prieš metus su dideliu trenksmu grįžo liposarkoma, atsirado daug kitų ligų), dirbti pasidarė nebeįmanoma.“
10 proc. darbingumą turinti ir minimalaus darbo stažo nesukaupusi jauna moteris priversta gyventi iš gaunamos 173 eurų šalpos pensijos. Paradoksalu, bet Oksanos padėtį nedaug tepagerintų net jei ji ir susirastų kokį nors darbą. Jeigu pagal savo jėgas didesniu kaip 0,25 etato krūviu dirbti negalinti Oksana gautų kokius 200 eurų, jos padėtis bemaž nepasikeistų, nes tuomet ji netektų šalpos pensijos, kuri prilyginama socialinėms išmokoms, mokamoms tik tuomet, jeigu asmuo negauna kitų draudžiamųjų pajamų.
Dukart mažiau už absoliučią skurdo ribą
„Tiesą sakant, man buvo šokas, kuomet sužinojau, kad tokia situacija pas mus egzistuoja, – spaudos konferencijoje sakė Seimo narė, Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė M. Ošmianskienė. – Lietuvoje egzistuoja žmonių grupė, kuri išskirtinai diskriminuojama netgi tarp kitų žmonių su negalia – tai asmenys, kurie negalią įgavo būdami vyresni nei 24 metų ir neturi minimalaus darbo stažo. Šie asmenys gauna išskirtinai mažas šalpos pensijas – 173 eurus (1 šalpos pensijos bazės dydžio), nepriklausomai nuo to, ar tai sunki, ar vidutinė negalia, o lengvos negalios asmenys apskritai nieko negauna.“
M. Ošmianskienė neslėpė nuostabos ir dėl to, kad didžioji žmonių su negalia dalis įsidarbinę išlaiko visas neįgalumo išmokas, o tie, kurie gauna itin mažai (173 eurus), o tai yra beveik dvigubai žemiau absoliutaus skurdo ribos (šiuo metu – 276 eurai), įsidarbinę savo šalpos pensijas praranda. Be to, šie žmonės negali pretenduoti ir į piniginę socialinę paramą, kadangi remiamas pajamų dydis yra mažesnis – 157 eurai.
Užregistravo du įstatymų pakeitimo projektus
Seimo narės M. Ošmianskienė ir Morgana Danielė Seime įregistravo 2 įstatymų pakeitimo projektus. Vienu iš jų siūloma sunkios negalios asmenims, kurie negalią įgijo būdami 24 metų ir neturi minimalaus darbo stažo, padidinti šalpos pensiją iki 2 šalpos pensijų bazės dydžio. Kartu nurodo ir lėšų šaltinį. „Siūloma, kad šalpos pensijų bazės dydis būtų didinamas 1 euru mažiau – ne iki 185, bet iki 184 eurų. Taip iš sutaupytų lėšų būtų galima padvigubinti sunkią negalią turintiems asmenims tą ir taip be galo menką išmoką“, – sako M. Ošmianskienė.
M. Danielės teigimu, šie du įstatymų pakeitimai yra vienas gerųjų teisėkūros pavyzdžių, todėl, kad jie buvo inicijuoti žmogaus, kuris susidūrė su problema ir ieškojo, kaip pasiekti politikus ir tai paviešinti. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš šių projektų netgi nieko nekainuoja: „Leisti žmonėms, kurie turi mažą darbingumą, dirbti ir neatimti iš jų ir taip labai mažos šalpos pensijos valstybei nieko nekainuoja. Mes galime pakeisti situaciją vien pakeisdami šią nuostatą.“
Antrajam projektui įgyvendinti, pasak M. Danielės, valstybei reikės ieškoti papildomų milijonų. Bet žinant, kad yra nemažai tokių žmonių kaip Oksana, kurie gyvena ant absoliučios skurdo ribos, turint galvoje dabartinę situaciją su energetikos, dujų kainomis, su milžiniška infliacija, palikti žiemai ir nespręsti šių problemų, yra neatsakinga.
Svarbi ir vieno žmogaus iniciatyva
Spaudos konferencijoje dalyvavusios Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA direktorės Neringos Čiakienės teigimu, jeigu žmogus gauna mažas pajamas, jam sunku ne tik išgyventi, bet ir rūpintis svo sveikata. „Girdime istorijas, kai žmonės, gaunantys mažas pajamas, stengiasi pakliūti į ligoninę, kad išgyventų, gautų maisto“, – sakė ji.
Tai patvirtina ir Oksanos istorija. Vėžiu serganti ir dar 8 kitas sunkias ligas turinti moteris, apsilankiusi pas onkologą, galintį jai išrašyti morfijaus, pirmiausia galvoja ne apie patiriamo skausmo stiprumą, o apie tai, ar įpirks vaistus. „Vienu metu morfijus buvo nekompensuojamas, aš jo nepirkau. Tada gėriau kitus vaistus, kurie kompensuojami 100 proc. Vaisto, kuris yra pirmo būtinumo, neperki, nes neturi iš ko“, – pasakojo Oksana.
„Įstatymo projektai užregistruoti, pasiūlymas biudžetui pateiktas, skubos paprašyta – viskas dabar Vyriausybės ir Seimo narių rankose“, – viltingai konferenciją baigė M. Ošmianskienė.
One PŪKAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
