Negalios reforma – jau finišo tiesiojoje. Ji svarstoma Seimo komitetuose, pristatoma spaudos konferencijose, aptariama įvairiuose posėdžiuose, apie tai aktyviai diskutuojama socialiniuose tinkluose. Klausimų ir abejonių – tikrai daug. Žmonės su negalia neslepia baimių ir nežinios dėl ateities. Kaip būsimus pokyčius vertina Lietuvos neįgaliųjų draugija? Apie tai kalbamės su LND pirmininku Ignu Mačiuku ir teisininke Agne Klemanskiene.
Negalios reformos rengėjai užsibrėžė tobulinti negalios vertinimo modelį, užtikrinti taiklesnę paramą žmonėms su negalia, didinti paslaugų ir pagalbos prieinamumą, operatyviau teikti individualizuotas paslaugas, pagalbą ir pan. Ar LND pritaria tokiam reformos modeliui?
I. Mačiukas. Iš tiesų yra susikaupę nemažai spręstinų problemų. Pokyčių reikia. Tik ar pasirenkamas tinkamiausias būdas? Susidaro įspūdis, kad norima vienu smūgiu viską išspręsti.
Apie negalios nustatymo reformą kalbama jau ne vienus metus. Ir ne tik kalbama. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) buvo įpareigota nustačius darbingumo lygį arba specialiuosius poreikius, be kitų dokumentų, išduoti ir rekomendaciją dėl pagalbos poreikio. Joje kiekvienam asmeniui individualiai nurodoma, kurios pagalbos priemonės – techninės pagalbos priemonės, gyvenamosios aplinkos pritaikymas, kito asmens pagalba, socialinės pagalbos reabilitacijos paslaugos – žmogui pagelbėtų kasdienėje veikloje ir socialiniame gyvenime. Taip pat šiame dokumente nurodoma, kur dėl šių pagalbos priemonių kreiptis – ar į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą, ar į savivaldybę pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Labai panašu į dabar siūlomą variantą, tik kitaip įvardinta.
NDNT pildo ir asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimyną, kuris šalia medicininės dalies padeda įvertinti asmens savarankiškumo lygį ir turi įtakos nustatant bendrą darbingo lygį. Pasaulio banko ekspertai pasiūlė patobulintą klausimyną, kuris geriau atspindėtų socialinį gyvenimą. NDNT netgi pildė abu tuos klausimynus. Ar buvo pasiekta kokių nors rezultatų, atliktas tyrimas, kuris klausimynas labiau įgalina negalią turintį žmogų, atliepia jo poreikius? Nieko apie tai neteko girdėti. Vietoj to kuriamas trečias klausimynas. Kyla pagrįstų abejonių, ar tikrai jis bus tobulesnis. Gal Socialinės apsaugos ir darbo ministerija galėjo išanalizuoti ir apibendrinti priemones, kurių buvo imtasi, kad pažangiems dalykams būtų sudaryta „žalia gatvė“.
Viena iš esminių reformos nuostatų – pakeisti medicininių ir socialinių kriterijų proporcingumą. Teigiama, kad dabar nustatant negalią atsižvelgiama tik į medicininę pusę (90 proc.), per mažai vertinama socialinė sritis (jai tenka tik 10 proc.) Šią disproporciją ir žadama taisyti. Ar, Jūsų nuomone, tai geriau atlieps žmonių su negalia interesus ir poreikius?
A. Klemanskienė. Manau, kad medicininis kriterijus nuvertinamas nepagrįstai. Neįgalumas arba netektas darbingumas žmogui nustatomas ne todėl, kad jis nenori ko nors daryti – tiesiog tapus neįgaliu jo galimybės gerokai susiaurėja, jis negali gyventi kaip anksčiau.
I. Mačiukas. Neabejoju, kad sumažinus medicininių kriterijų įtaką sumažės žmonių su negalia skaičius – tapsime mažiau neįgalūs, daugiau dalyvūs.
Daug nerimo yra ir dėl naujojo dalyvumo termino. Ar LND bendruomenei jis aiškus?
A. Klemanskienė. Neaiškus ne tik pats dalyvumo apibrėžimas, bet ir kaip jis atsilieps žmonių su negalia išmokoms. Ar žmogaus, kuris stengiasi (mokosi, dirba, dalyvauja visuomenės gyvenime) dalyvumą įvertinus aukštais balais, jo pensija nesumažės? Ar žmonės norės siekti didesnio dalyvumo? Manome, kad vertėtų dar pasvarstyti, ir galbūt dalyvumą atskirti nuo neįgalumo, jų nesuniveliuoti.
I. Mačiukas. Nieko konkretaus nežinome ir kaip bus nustatomas tas dalyvumas, pagal kokius kriterijus. Ar viską lems naujosios agentūros atvejo vadybininkų užpildytas klausimynas? Manau, kad toks svarbus dokumentas turėtų būti pateiktas ir svarstomas kartu su reformą pristatančiais dokumentais, o ne paliktas poįstatyminių teisės aktų kūrimo etapui – juk nuo jo priklausys daugelio žmonių su negalia situacija.
Reformos kūrėjai dažnai mini 2020 metais Valstybės kontrolės atliktą auditą, kuriame nurodoma, kad tik 13 proc. žmonių su negalia pasinaudoja jiems priklausančiomis paslaugomis, nes galbūt apie jas nežino, o galbūt savivaldybės negali pasiūlyti reikalingų paslaugų. Siekiama, kad gavusios agentūros specialistų parengtą kiekvieno asmens individualizuotą pagalbos ir poreikių planą savivaldybės negalėtų jų nesuteikti.
I. Mačiukas. Noriu atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes. Esu įsitikinęs, kad agentūros atvejo vadybininkų parengtas individualizuotas asmens su negalia poreikių planas – ne panacėja. Ir dabar savivaldybės teikia nemažai įvairių paslaugų, o žmonių su negalia poreikiai nepatenkinami todėl, kad šioms paslaugoms skiriamas per mažas finansavimas. Neseniai lankėmės Utenoje. Šiuo metu ten 23 žmonės laukia būsto pritaikymo. Savivaldybės atstovai sako, kad galėtų būstus pritaikyti visiems, tačiau iš valstybės negauna reikiamo finansavimo. Kalbant apie reformą neužsimenama apie gerokai išplėsti numatytos pagalbos ir paslaugų finansavimą. Apie padidėjusį lėšų poreikį reformai įgyvendinti negirdime ir svarstant kitų metų biudžetą. Be papildomų lėšų reforma neveiks.
Kitas dalykas, apie kurį kalbama – kad reformoje numatytos priemonės palies tik tuos, kuriems negalia bus nustatoma pirmą kartą, bei tuos, kam ji buvo nustatyta terminuotai ir tą terminą reikės pratęsti. Tik jiems bus nustatomas ir individualizuotas pagalbos bei paslaugų poreikis. O visi kiti, kuriems negalios terminas nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus ir jų darbingumo lygis bus automatiškai prilygintas dalyvumo lygiui, to „pagerinto“ pagalbos ir paslaugų paketo negaus? Kaip jiems bus nustatomas pagalbos ir paslaugų poreikis?
Pristatinėjant reformą ir aptariant agentūros atvejo vadybininkų krūvius minimas 2 200 naujų negalios atvejų per metus skaičius. Apie jau turinčius nustatytą negalią neužsimenama, todėl žmonėms ir kyla klausimas, ar jie neatsidurs užribyje, ar nebus diskriminuojami.
A. Klemanskienė. Abejotina, ar situaciją palengvins ir siūlomas vieno langelio principas. Toks principas diegiamas nuo 2007 metų. Jis jau seniai turėjo veikti. Taigi vargu ar proveržis įvyks ir dabar. Be to, vieno langelio principas numatomas taikyti per siaurai – tik optimizuojamų įstaigų kompetencijos ribose. Tokių sričių, kaip švietimas, sveikata, aplinkos pritaikymas jis net nepaliečia.
Neaišku, ir kaip savivaldybėse bus įgyvendinamas tas individualizuotas pagalbos ir paslaugų planas. Kas turės susirasti tą žmogų, kuriam reikalinga konkreti pagalba ar paslaugos? Kiekviena jas teikianti įstaiga? Savivaldybėje įdarbintas negalios reikalų koordinatorius? Kas visgi užtikrins individualizuotos pagalbos ir paslaugų nuoseklų įgyvendinimą? Tarpinstitucinio funkcijų pasidalijimo nėra, tad akivaizdu, kad klausimų daugiau nei atsakymų. Tikėtina, kad daugelis visuomenei nežinomų atsakymų bus inkorporuoti į poįstatyminius teisės aktus, tiesiogiai palies asmenis su negalia, o kažką pakeisti bus per vėlu.
Reformos rengėjai teigia bendradarbiavę su nevyriausybinėmis organizacijomis, atsižvelgę į jų pastabas ir siūlymus.
A. Klemanskienė. Aptarimuose dalyvavo Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovai. Tačiau jie atstovauja tik 16 NVO, dar daugiau nei antra tiek negalios organizacijų, tarp kurių esame ir mes – Lietuvos neįgaliųjų draugija, didžiausia žmones su negalia vienijanti organizacija, nuomonės nebuvo atsiklausta. Tiesa, rugpjūtį buvome gavę keletą skaidrių ir prašymą išsakyti savo įžvalgas. Išsakėme. Bet jokio grįžtamojo ryšio nesulaukėme – ar į mūsų pasiūlymus ar bent jų dalį bus atsižvelgta, ar ne. Mes to nevadiname bendradarbiavimu.
I. Mačiukas. Kelios skėtinės organizacijos – tai ne visi žmonės su negalia. Gyvenantieji regionuose iš viso apie šią reformą nieko nežino, nors ji tiesiogiai palies jų gyvenimus. Žmonės, su kuriais kasdien bendraujame, sako, kad tai bus dar viena iš viršaus nuleista reforma, nes ministerija esą geriau žino, ko jiems reikia.
A. Klemanskienė. Manome, kad reformą stengiamasi priimti per daug skubotai. Trūko viešųjų konsultacijų, diskusijų, pasikeitimo nuomonėmis. Taip, sutinkame, jog pokyčiai yra reikalingi, tačiau jų priėmimas turėtų būti kruopščiai išanalizuotas, o galimos tokios reformos pasekmės išsamiai apsvarstytos su socialiai pažeidžiamas grupes – asmenis su negalia – atstovaujančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.
Kalbėjosi Aldona MILIEŠKIENĖ
