Negalios advokacija skamba labai sudėtingai. Iš tiesų advokacija gali būti vadinama ir nevyriausybinių organizacijų veikla, kai veikiama siekiant viešo intereso, šiuo atveju – žmonių su negalia teisių. Ką daryti, kad jūsų balsas būtų išgirstas ir prisidėtų prie pokyčių visuomenėje, kalbėta Kaune surengtuose mokymuose „Negalios advokacija“.
Pasiekti pokyčių padėjo aktyvus teisių gynimas
Pasak Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atstovės Linos Garbenčiūtės, šiuo metu negalios temos yra dažnos politinėje darbotvarkėje, tačiau taip buvo ne visada. Negalios judėjimas prasidėjo JAV 7-ame dešimtmetyje, bet kiek anksčiau negalia buvo gėdingas dalykas. JAV prezidentas Ruzveltas negalėjo vaikščioti, visuose oficialiuose susitikimuose jis sėdėdavo, kad nesimatytų negalios. Tik neseniai Ruzveltui pastatytas paminklas, kuriame jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje.
Negalios judėjimas JAV prasidėjo nuo žmonių su negalia stovyklos (Crip Camp). Čia susirinkę žmonės su negalia pradėjo atvirai kalbėti apie savo teises, aktyviai jų siekti. Iš stovyklų išsivystė judėjimas, kuris iš esmės ėmė keisti JAV žmonių su negalia gyvenimą. Jie jautėsi negirdimi, tad ėmėsi radikalių formų – daugiau nei 1000 žmonių išlipo iš vežimėlių, numetė į šoną ramentus, kitas vaikščioti padedančias priemones ir ėmė šliaužti link Kapitolijaus. Netrukus buvo priimtas Amerikos negalios aktas, kuris paskatino skirti dėmesio aplinkos prieinamumui ir kalbėti apie darbą žmonėms su negalia.
XX a. 8-9 dešimtmečiais pokyčius negalios srityje skatino įvairūs opoziciniai judėjimai vakaruose, tuo metu prasidėjęs sužeistų karių judėjimas. Didžiausias proveržis buvo 2006 m. priimta JT konvencija, kuri Lietuvoje ratifikuota 2010 m. Konvencija paskatino daugybę permainų ir Lietuvoje. „Niekada negalia nesulaukė tiek dėmesio, kiek dabar“, – sako L. Garbenčiūtė. Tačiau ji pabrėžia – be nuolatinio negalios teisių gynėjų spaudimo šie pokyčiai nebūtų įvykę.
Advokacija ar lobizmas?
Veikla siekiant pokyčių viešosios politikos srityje, kai galvojama ne apie atlygį, o apie visuomeninį interesą, ir vadinama advokacija. Panašia veikla užsiima ir lobistai, bet skirtumas tas, kad jie atstovauja privataus užsakovo interesams. Dabar atsirado ir naujas terminas – įtakdarys teisėkūrai.
Pasak mokymus vedusios LNF komunikacijos atstovės Simonos Aginskaitės, susitarti, koks yra tas visuomeninis interesas, ne visada lengva. Tarkim, daug diskusijų sukėlė socialinių įmonių klausimas. Vieni manė, kad jos atskiria, segreguoja žmones su negalia – jie turėtų dirbti kartu su visais. Socialinės įmonės galėtų būti skirtos tik sunkiausią negalią turintiesiems. Tačiau kai kurios organizacijos nepritarė siūlomai socialinių įmonių pertvarkai. Tiesa, jos turėjo savo įmones, dėl to, pasak S. Aginskaitės, negalima sakyti, kad siekė visuomeninio, o ne savo organizacijos intereso.
Nuo eitynių iki apklausų
Sričių, kuriose reikalinga advokacija, yra daug. Anksčiau negalią turinčių žmonių organizacijos siekė pokyčių medicinoje, paskui prasidėjo paslaugų inicijavimas (dabar aktualu asmeninis asistentas, pagalba mokyklose), svarbu siekti, kad negalios organizacijos būtų įtrauktos į sprendimų priėmimus tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu, kad būtų užtikrintas finansavimas joms, nuolat kalbama apie aplinkos prieinamumą, informacijos ir užtikrinimą ir pan.
Tačiau kaip pasiekti norimų rezultatų? Pasak S. Aginskaitės, būdų yra daug. Ji priminė akciją, kurios metu daug žmonių su negalia išėjo į gatves. Tai buvo pasisekęs renginys, turintis aiškų tikslą – už miestą visiems – po jo buvo pasirašytas memorandumas dėl aplinkos pritaikymo. Tačiau anksčiau surengtos eitynės tokio poveikio neturėjo, nes nebuvo aiškus jų tikslas. Beje, daug lengviau jį pasiekti, kai kelios organizacijos veikia kartu.
Pasak S. Aginskaitės, siekti pokyčių labai padeda konkretūs duomenys apie vieną ar kitą sritį. Tam galima pasitelkti įvairias apklausas.
Padeda kreipimasis į teismą
Taip pat svarbu užmegzti ryšį su politikais, kurie turi įtakos pokyčiams įstatymuose. Pasak S. Aginskaitės, prireikė daug metų, kol įstatymų kūrėjai suprato, kad su nevyriausybinių organizacijų atstovais reikia sėsti prie bendro stalo.
Beje, pradėjus aktyviau dalyvauti sprendimų priėmime, galima pamatyti, kad ne viskas gali būti greitai išsprendžiama. Pavyzdžiui, kai Vilniaus televizijos bokštas paskelbė, kad nepriims neįgaliųjų vežimėliais judančių žmonių, kilo pasipiktinimas, bet apsilankius šiame bokšte paaiškėjo, kad iš tiesų gaisro atveju jiems gali kilti pavojus, nebus galimybės nusileisti žemyn. Po diskusijų buvo rastas kompromisinis sprendimas – žmonės vežimėliuose prieš apsilankydami Televizijos bokšte turi registruotis, tuomet čia dirba daugiau personalo.
Kai nepavyksta susitarti kitais būdais, kartais padeda kreipimasis į teismą. Pvz., vežimėliais judantys asmenys padavė į teismą Vilniaus miesto ir rajono savivaldybes dėl to, kad negalėjo patekti į rinkimų apylinkes. Savivaldybės turėjo sumokėti pareiškėjams, o Vyriausioji rinkimų komisija pradėjo kviesti neįgaliųjų atstovus į visus posėdžius.
S. Aginskaitės teigimu, organizacijos, kurios nori turėti įtakos sprendimų priėmimui, turi ilgus metus auginti reputaciją, aiškiai formuluoti savo tikslus. Niekas nenorės kalbėtis, jei bus tik dejuojama ir kaltinama.
Pasak mokymus organizavusios Lietuvos neįgaliųjų draugijos projekto vykdytojos Kristinos Vainienės, norisi LND asocijuotus narius paskatinti aktyviau ginti negalios žmonių teises savo savivaldybėse, pasinaudoti geraisiais pavydžiais ir nedaryti klaidų, kurios trukdo pasiekti norimo rezultato.
Mokymai surengti įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą projektą „Lietuvos neįgaliųjų draugijos institucinis stiprinimas“.
Aurelija BABINSKIENĖ
R. 12-06
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
