Rima DANYLIENĖ. Bendrakeleivis. Žuvytės. Gal pavasaris kaltas?

Stanislavos Juozapaitytės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Bendrakeleivis

Dažnai važiuoju į kaimą pas tetą. Nors gyvena viena, pagalbos nedaug tereikia, mat dažnai lanko sūnaus šeima. Tačiau užsiėmę savais darbais ne visada randa laiko, o manęs ji labai laukia. Kai dienos ilgos ir šviesios, gana malonu keliauti laukais į vienišą sodybą. O tamsiais rudens ir žiemos vakarais labai nejauku išlipti paplentės stotelėje, kuri yra prie pat miško. Laiko nepasirinksi. Autobusas ten važiuoja tik kartą per savaitę, jei yra galimybė, paprašau pusbrolio ateiti pasitikti. Nemanau, kad esu labai baili. Niekas nepaneigs fakto, kad vyrui saugiau vaikščioti po mišką nei moteriai, o ir negerų nutikimų teko girdėti: mergaitė išsigando, kai vyrukai bandė įsitempti į mašiną, moteriai atėmė rankinę ir t.t. Žinoma, tai nutinka ne kasdien, bet būna visko.

Autobuse prisėdo šalia ir ėmė kalbinti nepažįstamas vyras. Neapsidžiaugiau. Nei išvaizda, nei elgesys nieko gero nežadėjo. Jaučiau tabako ir alkoholio kvapą. O kai nusipirko bilietą, sužinojau, kad važiuoja į tą pačią vietą, kaip aš, tad į dideles kalbas nesileidau. O tada jis parodė savo didelį, sunkų krepšį ir paklausė:

– Kaip manai, kas gali būti tokiame, jei vyras jį nešasi į mišką? Butelis, užkanda ir čiužinys pasitiesti?

Patraukiau pečiais. Juokai, o gal ir ne – priklauso nuo aplinkybių. Tik likti su juo viena visai nenorėjau. Kai autobusas sustojo ir pamačiau laukiantį pusbrolį, labai apsidžiaugiau. O vyras su krepšiu iš tikrųjų pasuko į mišką. Visus aplinkinius pažįstantis pusbrolis gerokai nustebo. Žmogus nematytas, o mišku iki artimiausios sodybos gana toli. Dauguma namų ten, kurlink ėjome mes. O ir miškas nemažas.

– Žinai, jį greičiausiai „pašaukė gamta“, tai ten ir nuėjo, – nusprendė giminaitis.

Sutikau, kad taip gali būti. Tačiau gal nuojauta, gal nemalonus jo elgesys ar netikę juokeliai man kuždėjo, kad kažkas čia ne taip ir labai džiaugiausi, kad tokį niūrų ir tamsų vakarą einu ne viena.

Malonus vakaras su teta prie kavos puodelio. Sėdime truputį apsnūdusios nuo šilumos. Ant kelių snaudžia rainas katinas. Jau buvau papasakojusi kelionės istoriją, kai galvon šovė mintis, kad mano versija tikriausiai nė nepanaši į tą, kuri turėjo suktis vyriškio galvoje. Žinoma, to aš niekada nesužinosiu. Bet pabandysiu įsivaizduoti.

Stotyje smalsiai stebėjau kitus laukiančiuosius. Jų nebuvo daug. Tad gal kiek ilgiau žvilgsnį sulaikiau ties juo. Kokia jam pasirodžiau, jei užkalbino būtent mane? Nuobodžiaujanti? Vieniša? O gal net susidomėjusi? Amžius panašus, o ir vestuvinio žiedo ant mano piršto nebuvo. Tad sužinojęs, kad vykstu į tą pačią vietą, prisėdo šalia. Nors alkoholio kvapas ir buvo jausti, girtu nepavadinsi. Na, gal taurelė ar dvi... Visi mes aktoriai – ir vyrai, ir moterys. Tai gal tie juokeliai buvo skirti tiesiog pokalbiui pradėti? O kai į juos neatsakiau, pasirodžiau pikta ir nedraugiška. Pamatęs manęs laukiantį vyriškį, nuėjo neatsisveikinęs. Suprantu. O gal tiesiog skubėjo? Gal mažoje trobelėje už miško jo laukė artimas žmogus? Galėjo būti daug kitų dalykų, kurių aš nė nenumaniau. Juk realybė niekada neatitinka vaizduotės. Ir turbūt ne veltui sakoma, kad kiekvienas nuotykis prasideda pabėgimu iš namų.

 

Žuvytės

Ką tik pavaišinau kava ir išlydėjau pasiguosti atėjusią draugę. Kažkada vaikystėje buvome labai artimos, tarsi matėme viena kitą kiaurai, atspėdavome slapčiausias mintis. Dabar, nors abi turime savo šeimas, viena be kitos ištveriame neilgai.

Na, o neįgali jos dukrelė Kamilė labai myli mane, noriai bendrauja, kalba, netgi glaudžiasi, glosto. Myliu ją ir aš. Mano vaikai jau išėjo iš namų, tad bendrauti su Kamile man taip pat malonu. Ir laiko nesunkiai surandu. Abiem tai tinka.

Šiandien Irutė eilinį kartą patyrė, kad geri norai ne visada į gera išeina. Visa jos šeima (o kartu ir aš) labai atkakliai skiepijo neįgaliai mergaitei meilę gamtai ir gyvūnams. Džiaugėmės, kad ji auga jautri, myli visus: ir slieką, ir drugelį...

Taigi šiandien, nuvykus prie ežero, ji tą meilę ir parodė. Kol tėvai gėrė kavą iš termoso, o netoliese sėdėjęs žvejys nuskubėjo atlikti gamtinių reikalų, mergaitė visas jo žuvis iš kibirėlio supylė atgal į ežerą. Šiaip labai nevikri, dabar greitai susisuko...

Kilo didelis triukšmas. Panaudotas visas keiksmažodžių ir įžeidinėjimų arsenalas, netgi pagaliu pagrasinta. Susitaikymo buvo pasiekta tik tada, kai tėtis dosniai kompensavo nuostolį. Tada vyriškis susirinko meškeres ir patraukė miestelio link, o Kamilė vis dar verkė pasikūkčiodama. Nuotaika buvo sugadinta visiems, o mamai su dukrele dar ir pasipiktinusio tėčio žodžius teko išklausyti. Jis visada taip. Labai jau nekantrus. Tarsi ir myli Kamilę, bet, ko gero, tik tada, kai dėl jos problemų nekyla. Kad kai kurie gyvūnai auginami ar medžiojami maistui, Kamilė žinojo. Tačiau pamačiusi bandančias iš kibirėlio iššokti žuvytes, ji tiesiog nepajėgė susivaldyti. O mamai dar labai liūdna ir todėl, kad šeima jau ir taip iškylauja labai retai. Tėtis tai nenori, tai laiko neturi. Kartais atrodo, kad gėdijasi Kamilės. O po tokių nutikimų įtampa tik padidėja.

 

Gal pavasaris kaltas?

Rytas. Ką tik po pusryčių. Vyras išskubėjo tvarkyti reikalų. Stoviu prie lango ir grožiuosi ką tik pražydusia gėle. Galiu tai daryti nesulaukdama priekaištų. Romantiku, net ir norėdama, savo vyro pavadinti negalėčiau. Gėlių jam nereikia, jos netgi kliudo. Ką gi, gal aš kartais ir persistengiu, gal jų ir per daug, nes ir sūnus sakė, kad namuose tuoj bus oranžerija.

Su trenksmu atsiveria kaimynų durys ir tekinas, šokinėdamas per kelias laiptų pakopas, išlekia jaunas, dailus vaikinas. Gerai jį pažįstu nuo pat vaikystės. Jud­rus ir energingas augo, nemažai išdaigų visiems prikrėsdavo. Tačiau buvo draugiškas, nepiktas, geros širdies. Nuo tėčio rūstybės ne kartą slėpėsi mūsų kieme, prašydavo mano užtarimo ir pagalbos. Savas ir artimas. Išaugo į dailų, mandagų, darbštų, tvarkingą jaunuolį. Negeria, nerūko, visiems malonus. Įpratau jį matyti pabrėžtinai tvarkingą, tad šiandieninė išvaizda labai nustebino. Plaukai susivėlę, kak­laraištis nusisukęs, marškinių kraštas išsipešęs, o dar portfelis su trenksmu iš rankų iškrito...

Turbūt pramigo ir kažkur labai smarkiai vėluoja, nusprendžiu. Labai noriu, kad suspėtų laiku, bet nejučia imu juoktis. Kad ir kaip ten būtų, toks jis man dar gražesnis. Jaunas, linksmas, nerūpestingas kaip tas labai mylėtas berniūkštis, kaip gaivus pavasario vėjas. Man atrodo, kad jo rimtumo buvo kiek ir per daug.

O gal būtent pavasaris ir kaltas. Juk būna... Kažkur skaičiau, kad amerikiečiams po rimtos temos turi būti juoko pertraukėlės. Man ką tik taip ir nutiko. Džiugesį gali suteikti ir maži, nereikšmingi dalykai.

Rima DANYLIENĖ
Radviliškis

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt