Aldona RAIŠIENĖ, Danutė RUSECKAJA, Vladislovas KIRKICKAS, Nijolė RAILAITĖ, Genė SEMENIENĖ

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos                                            

Motulės skara

Jau gegužis. Jau sodai pabalo,
O lizde kleketuoja gandrai.
Tu, Motule, prisėdus prie stalo
Savo meilę kaip duoną raikai.

Kiekvienam tu atrieki vienodai,
Kiekvienam Tavo meilė karšta.
Jei netyčia suklumpam, parpuolam,
Tu mus pakeli savo ranka.

Būna liūdna ir ašaros byra,
Ir, atrodo, nebėra prasmės...
Tu kiekvieną priglaudi, paguodi
Ir pagirdai iš gėrio versmės.

Balti žiedlapiai krenta po kojom,
Tu tarp jų – obelėlė balta.
Savo meilę vaikams dovanoji
Ir apgaubi Motulės skara.

Aldona RAIŠIENĖ
Kupiškio r.


Mūsų mamos nemiršta

Mamos mūsų nemiršta –
Iškeliauja toli.
Ne mirties glosto pirštai –
Angelai vien balti.

Mūsų mamos mus glosto,
Kai širdyse – gėla.
Turi jos savo uostą,
Tik ten mūsų nėra.

Mūsų mamos nutolę –
Nepasiekti mums jų.
Braido jos ne po žolę –
Skraido tarp angelų.

Mūsų mamos vis laukia
Šilto žvilgsnio, maldų...
Nors dangus apsiniaukęs –
Nesvarbu... nesvarbu...

Mūsų mamos – jos mamos
Žemėje... danguje...
Visada būkim ramios,
Kol Mama širdyje.

Danutė RUSECKAJA
Vilnius

 

* * *

Takelis į gimtus namus užžėlęs,
Ir nepakvies motulė į svečius.
Seniai jau sengalvėlė iškeliavo
Į savo amžinus namus.

Bet širdyje visad gyva –
Lyg vakar su ja vakarota.
Padrąsinantis žodis, šypsena
Ir gero kelio palinkėta.

Man nieks motulės nepakeis,
Jokie draugai ar turtai.
Nėra šventesnio žodžio už mamos,
Ji mums viena juk duota.

Vladislovas KIRKICKAS
Tauragė

 

Šventoji atmintis

Beržas matė – žiūrėjai į tolį
Vis belaukdama grįžtant vaikų.
Krito ašaros krištolo karoliais
Ant sugrubusių tavo delnų.

O vaikai, lyg paukščiai išskridę,
Kažkur suko savuosius lizdus.
Prie vartelių žiūrėjau į brydę,
Gal išklydėlius ji parves į namus.

Kai pavasariai buvo, nubalo
Putinas prie vartelių senų.
O gal tai tik išbluko skarelė
Ant sukumpusių tavo pečių?

Koks gyvenimas ilgas, koks trumpas...
Saulė leidos žemyn ir žemyn.
Tu vis rymojai po langu suklupus
Ir vis stengeis žiūrėti tolyn.

Šiandien niekas nerymo po langu.
Nebėra ir gimtųjų namų...
Tiktai atmintį šventąją saugo
Prisiminimai brangių man dienų.

Dabar liko tik kapas kuklutis
Dega žvakė, pakvipus vašku...
Kad galėtum su manim tu pabūti,
Gal paguostum, kai būna sunku.

Nijolė RAILAITĖ
Kėdainiai

 

Laiškas mamai

Aš parašysiu tau, mamyte, laišką
su meile, ilgesiu giliu
ir paprašysiu tą skrajūną vėją,
kad jį nuneštų tau ant savo plazdančių sparnų.

Kaip man tavęs reikėjo, mama,
kada mažytė aš buvau,
ieškojau visada tavęs,
bet nuo vaikystės ligi šiolei neradau.

Aš nemačiau, mamyte, tavo veido
nei rankų nejaučiau prisilietimo.
Sakyk, mieloji, kuo tau nusidėjau,
kada buvau mažytė, vos užgimus?

Kodėl nepriglaudei manęs tu prie krūtinės,
kaip glaudžia kūdikį mama?
Teliko žodžiai popieriaus skiautelėj:
„Atsisakau, aš jos, ji man bus našta.“

Matau, tarytum ateini tu pas mane,
pasiilgusi rankas aš tau tiesiu...
Bet greit miražas šis išnyksta,
net sapnuose tavęs sutikti negaliu.

Jeigu suras tave skrajūnas vėjas
ir tavo, mama, sąžinė prabus,
ateik pas mane, tavęs aš laukiu,
užmiršiu visas skriaudas, vargus.

Genė SEMENIENĖ
Lazdijų r.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt