10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Nijolė ŠPEČKAUSKIENĖ. Mergina su milijardu kišenėje

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Nijolė Špečkauskienė.

 

Už lango gegužė – amžino žydėjimo ir nesibaigiančio džiaugsmo ženklas. Šiandien ta diena, kai Luknė pagaliau žengs prie altoriaus ir taps laiminga.

Luknės gyvenimo istorija gal kiek panaši į Pelenės, bet kur jau ten. Gal tik tiek, kad tapo našlaite. Ji buvo vienturtė ir lepinama, nors tėvai daug dėmesio skyrė ir jos saviugdai. Nerūpestingas gyvenimas baigėsi kartu su Mamos mirtimi. Palaidojusi patį brangiausią žmogų, Luknė nerado vietos namuose. Tėvas buvo rūpestingas, pinigų netrūko, visus geriausius gydytojus aplankė, bet atsakymas buvo vienas – laikas išgydys. Merginos visiškai niekas nedomino: nei baigiamieji egzaminai, nei studijos, o didžiulis tėvų namas tiesiog slėgė. Nemiela buvo ir artimiausios draugės draugija. Netirpstančio liūdesio genama, ji su ištikimiausiu draugu – šunimi leisdavo dienas viloje ant upės kranto. Luknė keldavosi labai anksti, aušrą pasitikdavo terasoje gerdama kavą. Stebėjo, kaip ryto saulės spinduliuose žaidžia mėlyni laumžirgiai, kaip upelio veidrodiniame vandenyje atsispindi debesėliai.

Tokį vieną saulėtą rytą nuostabią idilę papildė arklys. Taip, obuolmušis arklys godžiai rupšnojo rasotą žolę. Mmm... kažkas naujo... iš kur jis čia dabar?.. Kol įvairios mintys sukosi merginos galvoje, ji pamatė jaunuolį, kuris atėjo to arklio. Luknė šūktelėjo:

– Kodėl leidžiate tam gyvuliui ganytis mano pievoje?

– Labas rytas, panele! Atleiskite, tai mano senelio arklys...

– Tavo ar bobutės, man jokio skirtumo! Greičiau veskitės tą kuiną, kol nepaleidau šuns…

– Jūs tokia graži ir kartu pikta. Dievas mato, aš čia niekuo dėtas, tik džiaugiuosi, kad pavyko surasti pabėgėlį. Jums blogo nelinkiu… tiesiog pasikalbėkime. Esu studentas, dar žaidžiu regbį Škotijos nacionalinėje rinktinėje…

– Radai ką pametęs, tai ir dink!!! – jaunuolį pertraukė Luk­nė.

– Nesakau sudie! Iki!!! Mano vardas Armandas, – tai pasakęs jaunuolis nusivedė arklį miško takeliu.

Luknė sėdėjo apimta pykčio ir pati nežinojo, kodėl taip viskas įvyko. Kas ir kodėl ją taip sunervino: tas arklys, o gal jaunuolis. Norėjo bėgti paskui tuos įsibrovėlius, bet pasiėmė knygą – taip pabandė nusiraminti. Toje knygoje pasakojama, kaip mergina tampa turtinga paveldėtoja ir gali švaistyti pinigus. Skaityti nesisekė – minčių srautas toks intensyvus. Knygos herojės istorija pasirodė tokia priimtina, kad Luknė panoro leisti pinigus baruose, keliauti kruiziniais laivais po pasaulį ir sutikti princą, o ne tokį arklių ieškotoją. Luknė net nusipurtė. „Turiu paprašyti tėvo pinigų ir keliauti po pasaulį, – nusprendė mergina. – Šiandien arba blogiausiu atveju ryt išvykstu.“

Grįžusi namo Luknė papasakojo tėvui savo svajones ir paprašė nei daug, nei mažai, tik milijardo eurų. Tėvas, matydamas dukters norą pažinti pasaulį, sutiko. Luknė jau rytoj galės išvykti. Tėvui sunku išgyventi išsiskyrimą, pirma – žmona, dabar ir dukra palieka. Jį ramino viltis, kad Luknė suras savo kelią ir bus laiminga. Visą naktį, žiūrėdamas į žvaigždes, vieną po kito rūkė cigarus. „Kodėl jam taip nutiko? Kodėl jo gyvenimą Visata sudėliojo taip, o ne kitaip? Kas laukia ateityje? Ar teisingai elgiasi, leisdamas dukrai išvykti, o gal dar pasikalbėti, perkalbėti?“ – tokios ir panašios mintys neleido užmigti.

– Tėveli, aš jau turiu važiuoti, paveši iki oro uosto? Nusprendžiau skristi į Australiją.

– Labas rytas, tuoj... gal dar tik kavos išgersiu, – po apmąstymų nakties ištarė tėvas.

– Būtų gerai, kad paskubėtum. Lėktuvas nelauks...

Važiavo tylėdami. Luknė svajojo apie gyvenimą ten, kur išsispręs visos jos problemos, kur bus kažkas kitaip, kur galės atsiskleisti. Likti namuose jai atrodė neįmanoma. Kiekvienas daiktas primena mamą. Luknė galvojo, kad išvykusi ras užuovėją, bet nežinojo, kas jos laukia čia pat, vos už kelių metrų...

Luknė pramerkė akis. Aplink buvo daug aparatų, prie jos prijungta įvairių vamzdelių. Pabandė pasijudinti, bet kūnas neklausė jos norų.

– Ačiū, Dievui, sugrįžai į gyvenimą, – ištarė slaugytojos padėjėja. – Tuoj pakviesiu gydytoją, apžiūrės. Nusiramink.

– Kur aš? Kaip čia patekau? Kas man? Aš nieko neprisimenu, – vos vos girdimai šnabždėjo mergina.

Laikas bėgo. Autoįvykis pakeitė merginos svajones. Dabar gyvenimo tikslas buvo sustiprėti ir savarankiškai gyventi, judėti, nors ir neįgaliojo vežimėliu. Luk­nė turėjo pinigų, galėjo sau leisti gydytis geriausiose klinikose ir sanatorijose. Dabar ji buvo mergina su keliais milijardais, bet be tėvų ir turinti judėjimo problemų. Luknė keliavo ne kruiziniais laivais, bet iš ligoninės į ligoninę. Sanatorijose sutikdavo panašios negalios jaunuolių.

Kartą, išėjusi pasivaikščioti, ji pamatė vaikiną, kuris sukosi vežimėliu tarytum šoktų. Tas šokis Luknę užbūrė. Stebėjo ir gėrėjosi meistriškai valdomu vežimėliu. Luknė privažiavo arčiau ir pasisveikinusi paklausė:

– Kur taip išmokai, ar labai sunku? Gali išmokyti ir mane?

– Tu pirma išmok savarankiškai vairuoti, o tik tada prašyk išmokyti šokti. Ar tikrai patiko? – paklausė jaunuolis. Draugiškai nusišypsojo ir vėl įsijautė į vežimėlio viražus.

– Taip, tu krūtai varai! Jeigu nepatiktų – neprašyčiau! Tai kada galiu tikėtis pirmos pamokos?

Vaikinas liovėsi šokti ir priartėjęs prie Luknės ištiesė ranką:

– Mano vardas – Armandas.

– Luknė, – ištiesė ranką mergina. – Malonu susipažinti.

– Man irgi malonu. Kas tave, Lukne, privertė atsisėsti į vežimėlį? Aš traumą patyriau per rungtynes. Regbis buvo mano gyvenimas, žaidžiau Škotijos nacionalinėje rinktinėje...

Nijolė ŠPEČKAUSKIENĖ
Šiaulių r.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt