18
Pirm, Lap
9 Nauji straipsniai

Veronika MASIUKIENĖ. Laiškas, kurį įdėčiau į ąžuolo drevę

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Veronika Masiukienė.

 

Šiandien birželio keturiolikta. Ši diena man mena laiką, kuris mano gyvenimo kelią nubėrė aštriais spygliais, paženklino pažeminimo ir nuoskaudų lopiniais, kurių iš atminties neištryniau ir bebaigdama aštuntą dešimtį.

Nors diena nepaprastai karšta, bet sėdėdama išlakių medžių pavėsyje savo sodyboje ant ramiai sruvenančios Širvintos kranto, sugalvojau parašyti laišką savo pirmai gyvenimo draugei, su kuria susipažinau vagone 1947 m. kovo mėnesį, kai ne savo noru keliavome iš gimtinės į tolimąjį Sibirą.

Man vasarį buvo suėję šešeri metai. Šeimoje buvau ketvirtas vaikas. Du broliai ir sesuo buvo jau paaugliai, todėl šeimoje aš, mažėlė, augau lepinama.

Gerai prisimenu, kai naktį mane, gerai neprabudusią, mama ėmė rengti ir verkdama prašė skubėti. O aš ne pati rengiausi, bet rengiau lėlę, su kuria miegojau. Toliau viskas vyko lyg sap­ne. Svetimi žmonės, naktis, šalta, vežime prikrauta maišų ir aš ant jų. Vėliau kažkokios mašinos, ginkluoti vyrai ir daug, labai daug apsiašarojusių veidų. Mano atmintis išsaugojo tik tą momentą, kai sėdėjau tarp maišų vagone apsikabinusi savo lėlę ir prie manęs priėjai tu, Aldute. Paklausei mano vardo. Aš pažiūrėjau į tave ir tylėjau, o tau labai rūpėjo mano lėlytė, kuri buvo suvyniota į rankšluostį, matėsi tik jos geltonos kasytės ir mėlynos akelės.

Vėliau mes susidraugavome. Gal jau įpusėjus mūsų kelionei, kuri truko daugiau kaip mėnesį, mes bežaisdamos susipykome dėl mano lėlytės. Vagono prižiūrėtojas praeidamas pastebėjo mūsų kivirčą. Nieko nesakęs čiupo mano lėlę ir išmetė iš vagono. Prisimenu, kaip mes pradėjome rėkti, o prižiūrėtojas pakėlė mane ir pagrasino – jei dar triukšmausim, irgi išmes pro langą. Iš siaubo netekau žado. Abi apsikabinome ir susirietusios tarp suolų tyliai tyliai verkėme. Tą nuoskaudą prisiminus, ir dabar nurieda ašara.

Kai nuvykom į „naują gyvenimą“, mums teko laimė apsistoti gretimuose barakuose. Tu, Aldute, kaip ir aš, tikriausiai prisimeni Krosnojarsko žiemos spiginantį šaltį, dvimetrines sniego pusnis ir visą laiką mus išdavikėmis vadinusius vietinius vaikus.

Ir šiandien aš tau, Aldute, esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę. Prisimeni, kai buvom jau paauglės ir eidavome po dešimt kilometrų uogauti? Kartą, prisirinkusios pilnus kibirus mėlynių, susistabdėme sunkvežimį ir susėdusios ant rąstų važiavom. Aš neišsilaikiau ir pradėjau slysti nuo rąstų. Kibiras su mėlynėmis nukrito, o aš vos laikiausi užsikabinusi. Tu, šaukdama ir negalėdama sustabdyti sunkvežimio, sėmei iš kibiro uogas ir mėtei į priekį, kad vairuotojas per kabinos langą pamatytų. Supratęs, kad kažkas vyksta, vairuotojas sustojo, mus apibarė, liepė lipti žemyn ir nešdintis nuo mašinos kuo toliau. Taip likome stovėti ant kelio, o aš dar ir be savo surinktų uogų. Kai grįžome namo, tu savo likusias uogas padalinai pusiau. Juk pameni, kaip gavusios kokį skanėstą, visada abi dalindavomės.

Tik negailestingas likimas mus išskyrė Maskvoje. 1956 metų rudenį, gavusios leidimus, mūsų šeimos važiavo atgal į Lietuvą. Deja, Maskvoje tu su savo šeima išlipai ir mes išsiskyrėme.

Nebuvau laukiama tuomet Lietuvoje. Baigusi rusų mokyklą Sibire, negalėjau niekur įstoti mokytis. Bet vėliau gyvenimas susiklostė palankiai. Turėjau mylimą žmogų, išauginome vaikus. Gražios anūkų šeimos jau augina savo atžalas, mano proanūkius. Esu pagal savo amžių dar stipri ir jaučiuosi laiminga.

Žinau, kad mano laiško tu, Aldute, neskaitysi, bet aš jį įdėsiu į seno lietuviško ąžuolo drevę – gal kam bus įdomios mūsų vaikystės ir jaunystės pragyventos dienos.

Veronika MASIUKIENĖ
Širvintos

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt