Danutė ŠERŽENTIENĖ, Telšiai

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Danutė Šeržentienė.

 

Kančios prasmė

Eilėraštį skiriu Kankinio arki­vyskupo Teofiliaus Matulionio, Vincento Borisevičiaus ir kitų Sibire nukankintų kunigų atminimui

Ir skriejo mintys kaip debesys niūrūs.
Saulėlydžio žaros, ir jos tarsi kraujas
Padangėmis liejos.
O gėlės, tos gėlės, širdy susodintos,
Jos ilgesio skausmo spalvom sužydėjo.

Erškėčiais spygliuotais
Tavo jauną širdelę apraizgė
Ir siena mirties nuo pasaulio, gyvenimo,
Nuo Tėvynės atskyrė.
Ir kaip šio žemiško pragaro sodai bujojo!
O vartai į juos žvaigžde kruvina padabinti juk buvo.

Ir tu juos pravėrei, jaunas žmogau,
Sakyki, už ką tuos vartus tu pravėrei?
Juk vien tik už tai, kad sielos pasaulį turtingą turėjai
Ir prasmę kančios supratai ne taip,
Kaip suprato ir suprasti temokėjo
Kankintojai tavo.

Jų ginklas patyčios juk buvo
Ir sielą sutrypti, ne kūną,
O sielą sutrypti jų noras didžiausias,
Jų geismas stipriausias – sielą pavergti.
Ir į pragaro juodas gelmes su savim nusitempti.

Kvatojo ir šėlo piktybė žiauri.
Bet geso žvaigždės spinduliai kruvini
Ir šiandien tamsos šaltuose labirintuos
Klajoja ir blaškosi tie,
Kas tarnystę šio žemiško pragaro
Soduos turėjo.

Paguodos Angele, Ramybės Angele,
Kai nuo darbų, speigų
Sugrubusią tu paėmei rankelę,
Dangaus skliautuos lelijos sužydėjo
Ir Amžinybės vartai atsivėrė
Tam žemės vaikui,
Kurs kūno ir sielos kančią
Kaip rožę nuostabiausią
Atnešė prie sosto Viešpaties,
Prie Kūrėjo, prie sosto Amžinybės.

               Paguodos Angele,
Šioj žemiškoj, klaidžioj kelionėj
Mūsų neapleiski ir mums paklyst neleiski.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt