18
Pirm, Lap
9 Nauji straipsniai

Saulius LYNIKAS. Senuko skundas

Aurelijos Babinskienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Pasikvietė aukštesnė valdžia kleboną ir sako, kad senukas iš jo parapijos skundžiasi, jog senių ir ligonių sielovadai mažai dėmesio teskiriama.

Klebonas už galvos griebėsi:

– O jurgutėliau! Dar tie. Reikalingus sakramentus prašantys gauna, mišias atlaikom, į kapus lydim. Ko jiems dar? Juk žinot, kiek darbo parapijoj. Jaunimas, ūkis, choras, remontai, ryšiai su visuomene, atsakymai į užklausimus, į skundus ir dar bala žino kas...

Patylėjęs pridūrė:

– Bet tas reikalas kažkaip natūraliai juk sprendžiasi. Jie iškeliauja ir baigta – iš ten skundų negauname.

– Taigi, esate teisus. Iš ten nieko negauname. Jie sau, mes sau.

Po dviejų savaičių vėl kviečia kleboną.

– Tamstos senukas arkivyskupui ilgą skundą parašė. Vėl ta tema. Reikia mums tvarkytis. Atsiuntė kopiją. Prirašyta ten daug. Kad „tikėjimas tampa išorinio blizgesio perkrautais renginiais, šou spektakliais“ ir t. t. Va, dar iš Švento Rašto: „Ko nepadarėte vienam mažiausių mano brolių – man nepadarėte. Jūsų Ekselencija, padėkit. Tegul dalis stropiųjų iškilmių, adoracijų lankytojų geriau vyktų pas mus, į tą ašarų pakalnę. Joje Dievą jie tikrai ras. Esu šalia durų, kurioms atsivėrus, kaip sakoma, melsdamasis „su palaiminga viltimi“ žengsiu susitikti su Juo, apsčiai gyvenimo mums pažadėjusiu, bet Tamstos padėjėjai beaiškindami nutyli, supainioja, tarsi gyvenimo apstybės rasime jau šiapus, o man, stovinčiam prie Anapusybės durų, tokie pigūs juokeliai nepadoriais atrodo“, – rašo taviškis. Ir dar ten aibes prirašęs.

Tarėsi ilgai. Nusprendė, kad klebonas vyks pas senuką rimtai dvasingai pasikalbėti.

Po savaitės klebonas skambina:

– Nebereikia. Išsisprendė įprastu būdu. Užvakar palaidojau. Gražios, gausios buvo laidotuvės. Taigi. Dar naują akustiką bažnytėlėje įrengiau. Muzika dabar puikiai skambės. Kviečiame paklausyti.

Dvasininkas atsiduso, paėmė senuko skundą iš gaunamų raštų aplanko, atidžiai perskaitė ir, vėl atsidusęs, įdėjo atgal.

Naktį susapnavo, kad vėlė aplankė. Jei pamenat A. Lindgren pasaką, buvo panaši į Karlsoną, kurs skraidė įsisupęs į padžiautus baltus drabužius. Taip išrodanti viešnia lakiodama virš lovos sapnavosi dvasininkui. Lengvai atpažino senuko vėlę, ėmė jai kažką sakyti apie klebono pavėlavimą, bet ji pertraukė: „Už tą skundą tik pylos gavau.“ Iš besiplaikstančios tuščios rankovės ištraukė virvagalį ir tęsė: „Va, neišrišti mazgai. Liepė aiškintis su išrišėjais – gal aš, gal jie to nepadarę. Sakė, kad mazgas ant Didžiojo ir dar kažkurio įsakymo, nebepamenu. Jei myli visa širdimi, tai kokios dar sielovados reikia atėjus laikui pas Jį keliauti? Protėviai tavo Praamžiui šaukiant džiugiai ir drąsiai paklusdavo. O tu teesie Tavo valia sakai, bet nevykdai, pagalbos šaukiesi. Tad ar čia meilė? Reikia išpažinti, kad nemyli. O išpažinęs ar gailiesi visa širdimi? Gal tau ir neaiškino, kad nenuoširdi atgaila niekais viską verčia? Tu pasakei reikalingus žodžius, laukei, tau pasakė, po to žegnojotės, barbeno. Ir viskas, apeiga baigta. O kur širdis atgailaujanti, sugrudus? Matai, neišrišti mazgai. Imk juos, aiškinkis. Tegul ir jie žino.“

Pašokęs iš miego, aišku, vėlės nebematė.

Saulius LYNIKAS
Druskininkai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt