Marija OLEŠKEVIČIENĖ, Vilnius

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

***

Aš įkvėpsiu tave tarsi orą,
apkabinsiu tave mintimis
ir taip sunkiai sutramdysiu norą
išbučiuoti tavąsias akis.
Mintyse aš paliesiu tau plaukus,
pabučiuosiu į lūpų kampus,
tu atskrisk sapnuose, aš taip lauksiu,
kad sutikčiau visai nepabust.

 

***

Galima mylėti ar žavėtis,
galima svajoti ar galvot,
galima tikėti ar tikėtis,
galima kartais ir sau meluot,
galima gyventi tyliai, saugiai,
galima ir drąsiai rizikuot,
griaunant kas jau buvo, tik atsargiai,
kad nereiktų vėlei abejot.

 

***

Tu pripildei mane savimi
Ir tapai man be galo svarbus.
Gyvenu su viena mintimi,
Štai tos akys, kur skęsta dangus...
Padalinčiau save į dalis,
Skausmą, kaltę ir meilę – perpus,
Kad pažvelgčiau į tavo akis,
Nes, bijau, jų rytoj nebebus...

 

***

Tu saulės šviesa
Pro klevo lapus,
Tu ryto rasa
Ir vėjas gaivus,
Tu mano svaja
Svajų tylumoj,
Tu plieno gija
Širdies gilumoj,
Tu švelniai veržlus,
Kaip jūros banga,
Tu vaistas brangus,
Išgydęs staiga,
Tu liepos nakties
Žvaigždėtas dangus,
Tu lašas vilties,
Tu žiedas trapus,
Tu mirksnis žvaigždės,
Tu snaigė delne...
Nuo mano būties
Išlaisvink mane

 

***

Norisi praslyst tarp klevo lapų,
Kaip daro tai dienos šviesa.
Gražia gėle pražyst ant savo kapo.
Aš šiaip gyva, bet mirusi dvasia...
Sutinę paakiai, pajuodę gailiai,
Save aš tokią šįryt išvydau,
Bet aš gyva ir tarsi šiam pasauliui
Grąžinti sunkią skolą privalau...
Aš privalau daug įprastų dalykų.
Jie daug ką džiugintų, bet ko man taip sunku?
O gal todėl, kad pamatyti nepavyko
Mažos žvaigždutės gilumoj savų akių...

 

***

Tik neišeik, mes dar mylėsim,
mes dar tikėsim ateitim,
apsikabinę dar tylėsim,
gyvensim dar viena viltim.

Dar bėgsim basomis per pievą,
lydėsim saulę vakarais
ir melsime tą patį Dievą,
abudu džiaugsimės vaikais...

Tik nepalik, mes dar svajosim,
stebėsim krentančias žvaigždes,
karštai viens kitą dar bučiuosim,
galvosim norus, svajones.

Dar skinsim žiedus pakalnučių,
dar leisim aitvarus aukštyn
ir susikibę už rankučių
dar eisim gatvėmis tolyn...

Tik nepalik, mes dar dalinsim
gerovę ir bėdas perpus.
Tik neišeik, tik nepaliki,
dar viskas grįš, dar viskas bus...

 

***

Mano mintys išbyrėjo,
išsiliejo, išsitaškė,
išsilakstė, išsirito...
Išsiblaškius,
apkabinus skėtį
lyg geriausią draugą
aš žengiu į liūtį.
Ir galvoju – tegul lyja,
Gal taip turi būti...

 

***

Glostau tavo veidą –
Miegok, vaikeli mano.
Tyliai kalbu maldą
Tam, kas viską išmano...
Nakties glėby, sutrikus
Stebiu tamsą lange.
Ilgiuosi jo.
Jis išvykęs
Ir mes seniai ne drauge.
Įkvepiu tamsos oro...
Nemigos sulamdytame patale
Sugalvoju vienintelį norą –
Sugrįžk greičiau pas mane.
Ramus mano vaiko miegas
Kaip skliautas giedro dangaus.
Sugrįžk greičiau, mano mielas,
Juk jis – gabalėlis tavęs...

 

***

Liepčiau aš bėgančiam laikui sustot
Toj gėlių pievoj, kur blizga rasa,
Spėčiau dar kartą tave pabučiuot,
Bėgčiau aš drąsiai per žolę basa,
Griūčiau ant kilimo iš samanų,
Tavo svajonių slapčiausioj aistroj,
Nes tavimi aš dabar gyvenu
Ir ištirpstu šių akių gilumoj...

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt