16
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Ramutė URBANAVIČIENĖ, Laimutė ŠATIENĖ

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Vasaros ilgesys

Baigės ilgos ir saulėtos dienos,
Šiandien verkia supykęs dangus,
O gražiai tebežydinčius žiedus
Plėšo jau šiaurės vėjas rūstus.

Jau rugsėjis ir dienos trumpėja,
Lapai krinta pakąsti šalnos,
Tik pro debesį kartais išnirusi saulė
Šiltą spindulį dar dovanos.

Paukščiai išskrenda, – jiems nebemielas
Toks rūstus ir šaltas dangus.
Į pietus jų keliai nusitiesia,
Bet pavasarį grįš vėl pas mus.

Tamsų vakarą tu dar ilgėsies
Šiltos saulės ir giedro dangaus,
Bet vasara grįš – jos sulauksi,
Tik jaunystės, deja, niekados.

 

Laiko ratas

Ruduo. Po kojomis – geltonų lapų auksas,
O plikos šakos ilgis žalumos.
Išskrido paukščiai, gėlės tyliai miršta,
Užklotos balta, ledine skara šalnos.

O vakarai ilgi ir niūrūs, rytai ūkanoti,
Dienom retai aplanko saulės spindulys.
Gamta lėtai užmiega, tarsi kūdikis sūpuotas
Ir liūdna širdyje, kol ji ir vėl nubus.

Bet mes nebarkim vėjo, kurs lapus nudrasko
Nuo sodo obelies ir beržo pakelėj.
Nepykim ant šalnos, kad ji žiedus nuskynė –
Taip būdavo ir bus taip visados.

Tie laiko ratai tyliai, greitai rieda,
Ruduo su žiemos rogėm iškeliaus,
Bus vėl pavasaris žieduotas, čiulbės paukščiai
Ir saulė spindulius dalins visiems.

Tas laiko ratas tik negailestingas žmogui –
Ateis gyvenimo ruduo ir jau pavasariai negrįš.
Gyvenimas kaip ta šalna nubalins plaukus,
O laiko rato nepasuksi atgalios.

Ramutė URBANAVIČIENĖ
Šakių r.

 


Nepavėluokim

Jūs nevėluokit, noriu laiką pristabdyti.
Atverti primirštas datas,
Įpinti prasmę naujiems žodžiams
Ir pasvajoti esamam laike.

Įpilkim į taures sidabro gijų –
Jos puošia mus visus.
Praėjo mūsų vasaros svajoklės,
Tačiau ir rudeninis laikas toks brandus.

Atraskime veiduos primirštą žvilgsnį,
Jaunystės juoką, sklidusį kadais,
Takelį siaurą atpažinkim –
Jis vedė mus gyvenimui plačiai.

Kokia graži ta mūs gimtinė,
Kurią savy nešiosim visada.
Iš rugio varpų ar iš mėnesienos,
Prisiminimų švelniai išausta.

O juk tai tik trapi akimirka
Ir žvilgsnis tas akimirkos akiraty trapus.
Tik žodžiai, žodžiai biro greitai
Ir nepajutom – čia esam laikini.

Bejėgiai esame laike sugrįžt jaunystės upėn,
Bet savo laiko neišbarstėm – ne,
Sudėjom jį tarsi gyvenimo aruodą,
Todėl turtingi esame dvasia.

 

Verpiu metus

Laiko ratelyje verpiu metus
Ir plonos gijos sukasi – netrūkinėja.
Jose sudėjau aš gyvenimo metus
Ir verpstė vis pilnėja ir pilnėja.

Ratelio girgždesy vaikystė juokias.
Sidabro aidesiu atsiliepia širdy.
Jau pamiršta troba tuščiais langais rymoja,
Subirę tvoros ir seni varteliai užkelti.

Vyniojas metai į gijas ploniausias,
Jaunystės šėlsmas pamirštas seniai.
Gimta Šešupė savo vandenis vis neša
Tolyn, kur nesimatėm taip ilgai.

Dainuoja verpstė – rankos sunkios.
Auksiniai metai keičias sidabru.
Susuksiu juos į brangią laiko giją
Ir neskaičiuoti savo metų negaliu.

Saulėtekiai ir saulės laidos
Lyg ašaros rasos kristalais papuošti.
O mano metai vis dar saugo, saugo
Aidu tą tylų, švelnų krebždesį širdy.

Laimutė ŠATIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt