16
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Atsarginiai saugos diržai

Kūryba
Nustatymai

Humoreska

Su vyru ruošiamės į kelionę. Metusi žvilgsnį, išvydau, kad mano inžinierius į kelnių juosmenį veria diržą. Supykau:

– Kiek kartų sakiau, kad diržas sutrikdo vidaus organų kraujotaką, o tai turi neigiamą įtaką širdžiai, galutinis rezultatas – infarktas. Vyrams gydytojai turėtų skirti petnešas, o ne generinius vaistus rekomenduoti, tada ir statistika pagerėtų.

– Pamiršk savo profesiją.

– Negaliu. Medicina – mano didžioji meilė.

– O aš maniau, kad tai aš – tavo didžioji meilė.

Vyro ranka stabtelėjo, bet ir vėl tęsė pradėtą darbą.

– Kuo tau neįtinka petnešos?

– Į teatrą su petnešom!? Kodėl tu neavi kroksų?

Supratusi, kad vyras iš lovos išlipęs ne ta koja, mostelėjau ranka – na ir tesijuosia tą odinį žaltį. Išskubėjome.

Transporto priemonė, turėjus mus nugabenti į šiaurės Lietuvos sostinę (ten laukė nuostabus įvykis – spektaklis), nekėlė susižavėjimo. „Pagal Jurgį ir kepurė“, – kolektyviai atsiduso visa senjorų grupė. Autobuso vidus buvo ne ką šaunesnis už išorę, o vairuotojas tiko į anūkus.

– Ponai pensininkai... ar kaip ten jus vadina... a... senjorai, svarbiausia: atsisėdę užsisekite saugos diržus, nes baudą mokėsite jūs. Avarijos atveju nekelkite panikos, o man neuždavinėkite klausimų, nes šio autobuso vairuotojas susirgo, todėl pasamdė mane.

Čia mūsų vadovė senjorė Marytė sušuko:

– O ar turite plaktuką?

– Plaktuką? – apstulbo jaunasis vairuotojas. – Ką veiksite su plaktuku?

– Kuo išdaušime stiklą avarijos atveju?

– Aš turiu du plaktukus: muštuvėlį mėsai mušti ir net nedidelį ledkirtį, – pasigyrė triskart našlys Vincas.

– Tada užteks, – nusprendė vadovė ir paragino: – užsisekite saugos diržus ir pirmyn.

Vairuotojas kad jau truktelėjo – mano saugos diržas taip ir liko saujoje. Kumštelėjau vyrą. Šis mostelėjo ranka ir ėmė snausti. Po valandos pusė senjorų pradėjo užkandžiauti, keletas žiūrėjo pro langą, kiti miegojo, tik staiga Vincas sušuko:

– Pasiruoškite – tikrina, ar visi prisisegę saugos diržus.

Miegą bei apatiją pakeitė šurmulys, o aš tirpau iš baimės lyg cukrus karštame vandeny – kas dabar bus? Nesugalvojusi nieko geresnio, įbrukau vyrui į ranką nutrūkusį diržą ir sušnabždėjau: „Gelbėk.“ Mano inžinierius pradėjo veikti: iš kelnių juosmens išvėrė diržą ir juo prisegė mane. Laukėme. Tikrintojai neskubėdami įlipo, pasisveikino ir pradėjo savo darbą. Vienas jų tikrino labai sąžiningai. Priartėjo.

– Čia dabar kas? – paklausė pamatęs mane, prisegtą kelnių diržu.

– Tai mano žmona, – atsakė inžinierius.

– Aš apie diržą, – patikslino.

– Tai mano diržas, o savąjį, prašau, pasiimkit, – ištiesė kontrolieriui.

– Bet kaip gudriai sugalvojot,– nustebęs ištiesė ranką, kluptelėjo ir neatsargiai palietė mano koją aukščiau kelio.

– Nepriekabiaukit, kaip jūs drįstat... – kiek per garsiai sušukau.

– Nepykit, ponia, aš netyčia, – ir nemandagiai įgėlė: – rudeninės rūtos nejaudina.

Jo replika įžeidė senjores. Širšių lizdas sujudo. Man į pagalbą jau tiesėsi rankos: viena laikė plaktuką, antra – muštuvėlį, trečia – ledkirtį. Paraudęs kontrolierius, murmėdamas atsiprašymus, spruko iš autobuso. Kelionė tęsėsi. Aš mąsčiau, kokie geri kolegos senjorai ir kiek daug gali diržas, kai jis atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir svarbiausia – tikro vyro kelnėse.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt