10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Meilės šukos

Kūryba
Nustatymai

Mano nuostabiems seneliams

Troboje tvyrojo neįprasta tyla: tareisi girdįs lyg zyzia musė, pakliuvusi į voratinklį, ar kaip senoje indaujoje darbuojasi kirvarpa. Ant suolo sėdėjo trys broliukai ir neramiai dirsčiojo į motiną, kuri, vis braukdama prijuostės kampu akis, krovė tėvui kelionmaišį. Pats tėvas darbavosi kalvėje. Vaikus tyla slėgė, nes neatsiminė dienos, kad motina nebūtų ištarusi žodžio. Jos balso prisipildydavo pilna troba, kiemas, pasivydavo juos laukuose, pas kaimynus, kurie palinguodavo galvas: „Elžbietos gerklė lygu vargonai.“ Tyla juos glumino ir kai tapo nepakeliama, motina trūkčiojančiu balsu ištarė:
– Eikit, vaikai, mažu reikia pamačyti tėvui.
Vaikus lyg vėjas nupūtė. Pokštelėjus durims, pakėlusi akis į krikštasuolę, Elžbieta sudejavo:
– Viešpatie, suteik stiprybės. Trys dar piemenys, ketvirtas po širdimi, o Karolis ryt iškeliauja. Kaip ištversiu? Mergele Marija, padėk, – nuo viryklės sklindantys garsai (ten burbuliavo bulvės), atmiešti jiems būdingais kvapais, priminė apie laukiančias alkanas burnas, privertė pakilti Elžbietą nuo suolo ir pradėti ruošti stalą. Nelabai ir padėti ką turėjo, nes prabėgę ketveri karo metai iššlavė svirnus bei sandėlius ir žmonės džiaugėsi, jei galėjo užkimšti badą bulve ar jos lupena, o druska pasidarė brangesnė už auksą. Ir tik jos taupumas (visada turėjo atsargų) padėjo iškęsti alkį, nes Karolis buvo paimtas į karą, pabėgo iš nelaisvės, o rytoj ryte iškeliaus savanoriu ginti savo žemės.
Moteris išėjo į lauką ir pa­ėmusi gelžgalį padaužė į tyčia tam padėtą akmenį. Džin, džin, džin, nuplaukė į kalvę kvietimas namo – neturėjo jėgų šūkauti. Elžbieta apmetė akimis laukus ir atsiduso – jau jau reikės išeiti arti. Ar vaikai pakels plūgą? Ji stengėsi nuvyti mintį, kad Karolis gali negrįžti. Pusė kaimo vyrų, o gal ir daugiau, liko gulėti svetimoje žemėje. Tik sapnuose ateis žuvusieji, tik iš pasakojimų vaikai išgirs apie tėvą. Vieną kartą Dievas jos pagailėjo. Ar pasigailės dar? Kaip reikės gyventi atėjus mažylei? Kad gims mergelė, Elžbieta suprato iš ženklų, ne veltui buvo „daktarka“, gydė žolėmis, užkalbėjimais, o daugiausia pelnydavo pagydydama arklius.
Glostydama sopančią galvą moteris grįžo trobon ruoštis. Baltutėlės staltiesės viduryje, lyg atnašą taikai, padėjo duonos kepalą. Geltonavo pienės žiedas – bliūdelis sviesto. Šmotą rūkytų lašinių ir didesnį kepalą duonos, susukusi į drobę, išmoningai paslėpė kelionmaišyje, nes Karolis paprašė puskepalio duonos ir druskos.
Klestelėjo ant suolo ir karčiai šyptelėjo: ar seniai skraidei lyg rojaus paukštė vaivoriniais sparnais? Sulaukus vyro kojos pačios šoko. Dabar lyg perekšlė tupi ant žemės. Ne, ne perekšlė, o kaip žemė. „Tu, motin, derli lyg žemė“, – glostydamas jos apsunkusį liemenį šypsojosi Karolis. Davė Dievas dantis – duos ir duonos, prastūmė ketverius metus, ištemps, kol sugrįš Karolis. Nors verkiant reikia statytis naują stubą, neduok Dieve, šitoji visai sutrešusi, dar užgrius.
Trinktelėjo lauko durys – į trobą įlėkė jaunėlis Karoliukas: „Motinėle, tėvelis prašė pasakyti, kad turi skubiai pakaustyti abiem Augustams arklius. Liepė jums pavalgyti, o mes vėliau.“ Vaikas išdūmė atgalios. „Abiem Augustams, žinia, kartu su Karoliu keliaus, – atsiduso moteris. – Nevalgysiu viena, palauksiu. Ak, tas Karolis, starojasi dėl manęs.“
Apsižvalgė troboje, darbų kaip ir nebuvo, vėl užtūpė suolą, godojo: jeigu reikėtų rinktis gyvenimą iš naujo, liktų senoje vietoje ar vėl tekėtų už Karolio? Žinia, kad tekėtų. Ir garsiai nusijuokė, prisiminusi pirmą susitikimą: jis – jaunas, nepaprastai nagingas kalvis, buvo kviečiamas į dvarą, o ji, laikanti savo rankose visų podėlių raktus, žiūrėjo tvarkos ir komandavo lyg generolas. Susitiko prie ratinės ir... jis žemai nusilenkė, lyg būtų pati dvaro ponia, gražiai latviškai pasilabino. Lyg per pakaušį trenkta Elžbieta atsakė į palabinimą lietuviškai ir abu prajuko. O dar vėliau paprašė jos rankos, dar pasakęs, kad turi seną trobą, šmotą žemės, bet duoną užsidirba kalviaudamas. Neturėjo aukso žiedo, bet pats padarė jai šukas iš elnio rago, tokiomis puošiasi ir dvaro ponia. Tada ji pravirko iš laimės, nes metai bėgo, o niekas nebuvo atnešęs jai meilės šukų.
Ištekėjo už Karolio. Už kraitinius nusipirko tris karves, arklį, pastatė naują kalvę ir plušo abu nuo tamsos iki tamsos. Ji kietai laikė ūkį, komandavo, kaip įpratusi, bet buvo bejėgė prieš Karolio meilę. Karas žaibu perkirto gyvenimą, luošindamas žmonių protus ir keisdamas likimus. Toji kančių naktis baigėsi, bet gal per anksti ji džiūgavo?
Prisiminusi popiečiams verdamas bulves, pašoko nuo suolo, nusunkė, padėjo šiltai ir priėjusi prie krikštasuolės paslaptingai sukuždėjo: „Pažadu...“
P.S. Karolis grįžo. Jį pasitiko Elžbieta ir mažoji dukrelė. Sūnūs dirbo žemę kiek leido vaikiškos jėgos. Paliestus šalnos Elžbietos plaukus puošė Karolio dovanotos šukos.


Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt