10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Dovanėlė

Kūryba
Nustatymai

 

Kamilės šeimoje nelaimė. Močiutę ištiko insultas, tad mano vaikystės draugė Irutė išvyko jos slaugyti. Vyras darbe, duk­ra Gabrielė mokykloje, o neįgali duk­relė Kamilė dienas leidžia mano namuose. Kai sesė grįžta iš mokyklos, išsiveda namo, o ryte vėl palydi iki mano durų. Ne, Gabrielė nepiktnaudžiauja. Tačiau gabi mergaitė turi daug popamokinės veikos. O ir pamokas ruošti daug lengviau, kai netrukdo nenustygstanti sesė. Tėtis dažnai užtrunka darbe, tad Kamilė pas mane būna iki vakaro. Negalėčiau skųstis. Labai sunku tikrai nėra. Kasdien gaminu valgį namuose, tai kartu pavalgo ir Kamilė. O apetitu ji nesiskundžia. Žinoma, nutinka įvairių nesusipratimų, reikia padėti persirengti, nusiprausti, susišukuoti... Tačiau daugiausiai laiko atima bendravimas. Kamilei viskas labai greitai pabosta, ji nesugeba ilgesniam laikui sukaupti dėmesio. Pasakos klausosi tik iš pradžių, piešti ir spalvinti greitai meta, vaikiški filmukai tesudomina trumpam. Atidėjusi visus namų ruošos darbus vakarui, stengiuosi visą dėmesį skirti jai. Pagloboti mergaitę pasisiūliau pati, nes kitos išeities neradome. Tad dabar ir stengiuosi.

Kamilė gera mergaitė, draugiška, paklusni. Tik labai jautri. Ašaros pabyra greitai ir liejasi upeliais, nuraminti sunku. Ypač dabar, kai nėra mamos. Irutė skambina kasdien, klausia, kaip mums sekasi, žada grįžti kai tik galės... Mėtome kamuolį, bandome verti karoliukus, žaidžiame įvairius žaidimus. Mano vyras šaiposi, kad tapau tikra višta perekšle, nenuleidžiančia rankų nuo savo viščiuko. Manau, susitvarkysiu. Mano vaikai jau paliko namus, o Kamilei dėmesys labai reikalingas. Noriu, kad ji jaustųsi kuo geriau.

Diena graži, saulėta. Spalvingas ruduo. Tiesa, vėjas šaltokas, bet juk lauke pabūti reikia. Turiu savo pamėgtą vietelę miško pakrašty. Tarsi tyčia, ten medkirčių palikti keli beržų kelmai. Ten ir pasėdėsime.

Graži, nuo vėjų apsaugota aikštelė. Tiesa, medžiai čia neišvaizdūs. Alksniai, karklai, kreivokos eglės, beržas... Tačiau čia pat, už posūkio, visomis rudens spalvomis žėri klevas, uogomis žydi šermukšnis, raudonuoja putinas... Netrukus, pailsėjusios, ten ir eisme. O kol kas dairomės aplinkui, mojame rankomis praskrendantiems paukščiams, kalbamės.

Netoli mūsų, išsukusi į aikštelę nuo plento, sustojo mašina. Jaunas vyras ir gal dešimties metų berniukas išlipo iš jos ir ėmė rinkti medžių lapus. Neiškentusi pasakiau, kad visai netoli yra gražus klevas. Lapai labai spalvingi. Vyras abejingai numoja ranka. Girdi, tiks bet kokie. Ir ko tie mokytojai prisigalvoja...

Kamilė pakyla ir eina klevo link. Renka lapus, ieškodama spalvingesnių. Nustebusi keletą pakeliu ir aš, paduodu jai. O tada, kiek leidžia jos nevikrios kojelės, skuba prie berniuko ir ištiesia lapus jam. Širdį man užlieja šilta banga. Berniuko akyse – nuostaba. Iš pradžių žvilgt į Kamilę, paskui į tėtį, vėl į Kamilę. Tėtis nenoriai linkteli galvą, tik tada paima lapus. Net nepadėkoję, tikriausiai iš netikėtumo, apsisuka ir nueina. Tačiau Kamilei to net ir nereikia. Ji šypsosi ir pamoja ranka nuvažiuojantiems. Jie neatsako tuo pačiu, bet ir tai, manau, nėra svarbu. O aš labai džiaugiuosi, kad neatsisakė, kad paėmė.

Kamilė vis dar šypsosi ir klausia manęs, kam jiems tų lapų prireikė. Aiškinu, kad mokyk­loje iš gamtinės medžiagos vaikai daro gražius darbelius. Juk ji pati pernai dienos centre suko roželes iš klevo lapų ir vieną padovanojo man. Prisimena, šypsosi ir linksi galvute. Vakare ji vis pasakojo ir pasakojo sesei apie tai, kokių gražių klevo lapų pririnko berniukui.

Įdomu tik, kokį jausmą tai sukėlė tėvo ir sūnaus širdyse. Kokį įspūdį jiems paliko maža ir netikėta neįgalios mergaitės dovanėlė. Manau, ne iš karto, bet didžiai nuostabai praėjus, tai turėjo bent kiek sušildyti jų širdis.


Rima DANYLIENĖ
Radviliškis

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt