16
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Varnalėšos

Kūryba
Nustatymai

Rašinių konkursui "Gyvenu su negalia"

Kambarį supa minkšta lapkričio vakaro prieblanda. Tylu, tik švelnus dviejų rainų šešėlių murkimas. Ir artritas, senas geras draugas, susirangęs daugelyje sąnarių kartu su manimi ant sofos...

Mėgstu tokį vakarą. Kai tamsus televizoriaus ekranas, kai snaudžia kompiuteris, kai visi daiktai prietemoje įgauna keistus pavidalus, kai gali ramiai apgalvoti savo dieną, savaitę, metus... Kai gali ir su savo liga pasitarti. Visai neseniai grįžau iš Marijampolės. Žinoma, ne su liga, o su gydytoja reumatologe konsultavausi. Rodos, ne taip jau viskas blogai – tyrimai nepakitę, dėl naujų vaistų pirštai tapo lengvesni, judresni, va tik skausmas, šitas senas bičiulis, kartais trukdo atsinešti malkų, suplauti indus, skusti bulves, rašyti, o ir darbe jis sugeba iškrėsti visai nenaudingų šunybių.

Net neįsivaizdavau, kad lengvabūdiškumas kainuos skaudantį kelio sąnarį. Žinoma, jei vėjuotą rudens dieną būčiau mūvėjusi ne trumpą sijoną, o džinsus, viskas gal būtų baigęsi laimingiau, deja... Vakare stip­riai skaudėjo kelį, o pamąsčius apie tai, kad kitą rytą jau į darbą, darėsi nelinksma. Tada prisiminiau kaimynės pasakojimą apie gydomąsias varnalėšų savybes, kurias išmėgino ji pati, gydydama lūžusią ranką. Įtariau, kad dar turėčiau rasti jų sklypo pakraštyje. Radau keletą drėgnų, minkštų, pūkuota sidabrine apačia lapų. Aprišau skaudantį kelį ir atsiguliau miegoti, nesitikėdama didelių stebuklų. O jų būna, nes ryte jaučiausi daug geriau, tiesa, lapai buvo sausi, vos ne traškantys.

Varnalėšos gelbėjo ne vieną kartą mane – ir tada, kai labai skaudėjo riešus, ir kai vos galėjau pajudinti pirštus. Vos tik vėsus lapas flaneline puse paliesdavo skaudamą vietą, pajusdavau palengvėjimą – tarsi skausmas slinktų kažkur gilyn, toltų ir užmigtų iki kito karto. Taip išlaikiau gydytojai duotą pažadą nevartoti jokių kitų vaistų, tik paskirtuosiuos Trexan vienąkart per savaitę. Taip įsitikinau naudingomis varnalėšos savybėmis ir tikrai žinau, kad ir kitą pavasarį keletą jų paliksiu atokesniame sklypo kampelyje – tegul auga.

Jos primins ir vaikystės pasakų mišką – vasarą tankų ir net karščiausią dieną vėsų, o žiemą – pilką ir primenantį piktosios raganos pinkles su įkyriai prisisegančiais dygliais. Jie, vaikystės prisiminimai, taip pat dažnai įsisupa į minkštą vakaro prieblandą...


Vitalija LIŽAITIENĖ 
Griškabūdis

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt