Vytautas VITKŪNAS
Vilnius
Sunki našta
Kai niaukiasi ryto dangus,
Kažkur tyliai verkia žmogus.
Kai krinta rugpjūčio žvaigždė,
Jau laikas kažką išlydėt
Į kelią, kur galo nėra.
Juoda gedulinė skara –
Tai motina gedi sūnaus, –
Jį smėlis gimtinės priglaus.
Kai lapkričio lyja lietus,
Tau stinga erdvės, liūdnas tu.
Kai žemė tuščia, pamiršta
Atrodo sunki tau našta.
Vienas
Seni draugai mane pamiršo,
Nors jų turėjau visą būrį.
Dabar aš vienas tarsi pirštas,
Tiktai langai nustebę žiūri,
Lyg klaustų, kur anie pradingo,
Kur pažadai, sakyti žodžiai?
Už paskutinio kelio vingio
Likimas juos surinko godžiai,
Kaip vėjas surenka nuo klevo
Lapus geltonus rudenėjant.
Kas buvo tavo – jau ne tavo,
O atšiauraus likimo vėjo.
Dabar aš vienas tarsi vilkas.
Norėčiau jo balsu sustaugti
Ten, kur linguoja liaunos smilgos
Ir ajerai kaip vakar auga.
Saulėtekio burtų krašte
Visą naktį lijo lietus,
Kovo upėmis bėgo vanduo.
Medžiai tyliai augino lapus
Brinkti ėmusiuos pumpuruos.
Muša laikrodis valandas vis,
Gena laiką, o kur – nežinau.
Skardūs dūžiai pasiekia šalis,
Kuriose nebuvau. Gyvenau
Aš saulėtekio burtų krašte,
Tarp žmonių man brangių, artimų,
Ir gyvensiu, kol klevo karste
Išlydės iš gimtųjų namų.
Ramybės planeta
Žemę, pasaulį – viską apimsiu,
Niekas paleisti jau jų negalės,
Netgi drugelio ant pievų gėlės.
Groja orkestras prie baltų pilies.
Sėdi berniukas, į būgną bumbsi.
Skrieja garsai lyg pūkeliai balti.
Saulė gimtinės dar vis ta pati.
Kalnas, pakalnėje upė plati.
Vėl aš viršūnėje jo atgimsiu.
Aišku, dabar su kita jau karta.
Amžiaus dalelė menka, bet šventa
Kaip kad ramybės maža planeta.
