10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Ir medžiai pavargsta

Kūryba
Nustatymai

 

Greitai skrieja metai. Dažnai prisimenu, ką man apie savo gyvenimą Juodkrantėje pasakojo senas žvejys, jau seniai išėjęs Anapilin. Pasakojo, kaip bėdai ištikus Kuršmarių krante įsmeigdavo vėtrungę, pranešančią apie nelaimę – mirtį šeimoj. Pasakojo apie siaučiančius vėjus, neleidusius išplaukti žvejybon. Labiausiai atmintin įstrigo pasakojimas apie medžius.

Sakė, kad žmonių ir medžių gyvenimai vienodi. Vieni išdidūs, tiesūs, kiti sukumpę, audrų palaužti. Senasis žvejys porino, kad medžiai, kaip ir žmonės, turi savo kapines. „Tu tik nueik, – sakė jis, – iki Gintaro įlankos, kur auga Nuodėmių liepa, įženk į tankmę netoli kelio, rasi medžių kapines.“

Palieku Kuršmares, kurios kasdien keičia savo veidą: tai tylios, ramios, tai nedidelėmis bangelėmis šnabžda viena kitai apie meilę, ištikimybę. Kartais bangos įniršta, susigūžia, puola į smėlėtą krantą.

Vėžių išvagotas keliukas nukrypsta miško gilumon, jis kviečia eiti tolyn, nebijoti pažliugusio kelio, didėjančios prieblandos. Priešaky telkšo klampi pelkė, pilka, apmusijusi, gąsdinanti. Žali maurai, rodos, kėsinasi įtraukti paklydusį keleivį. Už pelkės viena ant kitos suvirtusios neapkabinamos išlakios pušys. Lyg sesės susikabinusios kamienais, apsivijusios šakomis. Kodėl jų neišvežė? Tai tikros medžių kapinės. Nežinia, kiek metų čia guli senosios pušys, paglemžusios ne vieną jaunutį medelį. Virš jų – amžina prieblanda, lyg medžių dvasios saugotų šią niūrią vietą. „Mūsų medžiai miršta stovėdami“, – sako poetai. Gal ir jos mirė stovėdamos? Dabar nebegirdi marių šnabždesių, nebegirdi savo sielų balsų. Jos panirusios į amžiną tylą.

Dedi koją ir bijai prasmegti klampumoje, bijai, kad sutrešę kamienai tavęs neįtrauktų. Čia suvoki, kad medžiai, kaip ir žmonės, miršta. Jų nevalia trikdyti. Tai jų ramybės uostas.

Palieku pavargusias pušis, palieku miško ramybę.


Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt