10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Kūryba
Nustatymai

Danutė KULIAVIENĖ
Jonava

Bronius KONDRATAS
Grigiškės

Šukės

Sudaužytas veidrodis.
O gal likimas?
Krūva šukių –
trapios laiko žymės.
Teka kraujas
lyg palietas vynas
iš įskaudintos,
sukruvintos širdies.

Blizga miniatiūrinės šukelės –
atšvaitai prabėgusių dienų.
Nesudėsi – tai ne tavo valioj.
O ir kam? Neaitrinkim žaizdų.
Įsidėk mažytį suvenyrą
prie kuklučių smulkmenų kitų –
teprimins tau meilę – skaisčią, tyrą –
težibės krūvelėj pelenų.

 

Bėga laikas

Bėga laikas lyg upės vanduo...
Nesustoja, nerimsta, banguoja,
neša laivą tolyn nuo krantų
vis tolyn ir tolyn – į pavojus.

Kur nuneš? Kur sustos? Nežinia...
Kapitonas nestovi prie vairo.
Jis paliko pailsęs krante...
Vėjas taršo paliktą vėliavą.

Pavargai? Pailsai? Nesustok!
Nepaliki laivo be vado.
Vėjas, bangos… vanduo… vien vanduo…
Laivas kelio atgal neberanda…

 

Amžinas keleivis

Eini ir eini
atmuštom kruvinom kojom…
Ne smėlio takas –
žvyras ir akmenys.
Už kalno – kalnas,
žemyn – pakalnė,
tu – skruzdėlytė
ant žemės delno.

Atrodo, bėgtum,
o vis ant vietos,
žolė it šilkas,
akmuo gi kietas.
Neskirta buvo
po šilką vaikščiot –
kirminu gimęs
rangysies, šliauši.

Tik nesuklupti,
tik nepaslysti,
tvirtiesiems skirta
paukščiais skraidyti.
Sparnai užauga…
Didingi siekiai
į priekį veda,
vilioja, kviečia.

 


(Ne) būtis

Sako: pasenai, sako: gyvenimas baigias
kaip gėlė ar žibuoklė laukuos...
Žemė ilsis – jos patalas snaigės,
baltos snaigės takus tuoj užklos.

Trumpi skrydžiai, akimirkos vienos...
Ar ir tu kaip ta snaigė trapi
greit išnyksi blyškioj mėnesienoj
lyg miražas juodoj nebūty?

Netiesa! Netiesa! Čia paliksiu –
šitoj žemėj su medžiais ir paukščiais,
čia budėsiu, klausysiuos, čia lauksiu
šviesaus ryto virš žemės išauštant.

Lauksiu žalio pavasario svečio
ir pirmųjų žibuoklių pražystant.
Aš – šios žemės dalis, o ne svečias –
čia esu, čia buvau, čia paliksiu.

Danutė KULIAVIENĖ

 

Duona

Iš vaivorykščių, žaibų ir vėjų lauko
Parėjau apsvaigęs rugio namine –
Išsiūbavo laukas savo rugio plauksmą.
Pakylėjo duonos kvapą į mane.

Paimu aš duoną – taip šaukiu aušrinę.
Iš rasų tas kvapas, iš rugių gėlių.
Ne, ne kraujo aukai ją dangus augino –
Taip sakau ir duoną – Ostiją – keliu.

 

Atsigręžk gerumu

Iš tylos, iš žvaigždžių,
Iš šlovės debesų,
Iš maldos nebylės
Ta mintis – aš esu.

Iš vainiko džiaugsmų,
Iš visų aukštumų,
Iš nelaimės namų –
Atsigręžk gerumu.

 

***

Vienam jaunystė – šėlas neramus,
Kitam – rimties tikrosios metas,
Bet už vaikystės molžemio namų
Pasaulis didelis kaip reta.

Vienam pasaulis – ringo arena,
Kitam – usnis jo molžeminė.
Taip tolsta vizijų diena –
Praeis pro juos, jų nepažinus.

 

Aušra

Lapus nudažiusi
Medžiu išauga.
Mėnulio avinas
Iš lėto blykšta,
Kukuoja gegužės,
Net širdį skauda.
Man jų kukavimas –
Į metų mišką.

Bronius KONDRATAS

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt