10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Angelo sparnų globojama

Kūryba
Nustatymai

Kalbama, kad Angelą sargą turi kiekvienas. Aš to nežinau. Bet kad aš jį turiu – faktas! Daug sykių tuo įsitikinau, nors nesuprantu, kodėl, už ką jis mane saugo.

Būdama penkerių, pritaikiusi momentą, kada visa mūsų šeima (penki broliai ir penkios seserys) pietavo, tyliai išsėlinau iš namų ir nubėgusi prie vandens (gyvenome ant ežero kranto) pasiėmiau brolių pamėgtą plaukiojimo ratą – pripūstą sunkvežimio kamerą – ir atsigulusi ant jos išplaukiau į ežerą. Kadangi ratas buvo didelis, o aš ne, gulėdama rėmiausi į jį tik kojų pirštais ir pakaušiu. Diena buvo nuostabi, dangus žydras, o debesys jame – fantastinių figūrų. Žiūrėdama į juos gal ir užmigau. Tai buvo palaimos valandėlė tol, kol išgirdau: „O Dieve, ją nuplukdė į ežero vidurį!“ Kilstelėjau galvą ir, aišku, įsmukusi į padangos vidurį, nugrimzdau į dugną. Išnirusi pradėjau teškentis, bandžiau pasiekti vis tolstantį ratą. Buvau apimta siaubo… Kai broliai priplaukė prie manęs, aš jau pati laikiausi ant vandens, jausdama, kad kažkokia jėga mane stumia į krantą. Gal tai buvo Angelo sparnai?

Atėjus žiemai, tėtės padarytomis rogutėmis leisdavomės nuo kalno iki pat ežero, o ten pasukdavome į kitą klonį. Kai sėsti ant rogučių atėjo mano eilė (rogutės buvo vienos, o mūsų daug), mane pasodino priekyje, vyresnėlė sesuo buvo „vairuotoja“, o tarp manęs ir jos – mažasis broliukas. Tik kad sesuo buvo nedaug už mane vyresnė, todėl rogučių nesuvaldė ir mes visu greičiu užlėkėme ant siauro tiltelio, jungiančio du ežeriukus, o nuo jo iš beveik dviejų metro aukščio smigome į neužšąlantį ežero vandenį po tilteliu. Sesuo, sugriebusi broliuką, sugebėjo išsiropšti ant ledo pati. O aš iš baimės stipriai laikiausi įsitvėrusi rogučių, todėl su jomis panirau po ledu. Nėriau visą amžinybę. Nežinau, gal čia vėl pagelbėjo Angelas (taip po to visi kalbėjo), bet po kurio laiko vanduo mane išmetė pro kitą properšą, kur ir „sužvejojo“ ėję pro šalį ir viską matę žmonės. Kalbėjo, kad aš su rogutėmis čiuožiau ežero dugnu apie 5 metrus. Ir vėl visi minėjo mano gerąjį Angelą sargą, nors aš buvau įsitikinusi, kad pati sugebėjau išnirti iš po ledo, mat man jau ėjo septinti.

Mano Angelas sargas turėjo būti labai dėmesingas ir greitas, nes manęs buvo pilna visur. Nors dažnai buvau pavaroma vyresniųjų brolių ir seserų, aš dalyvaudavau visuose jų „žygiuose“, ypač kai jie, prisirinkę šovinių, (po karo jų buvo pilna visur) sukraudavo laužą ir sugulę aplink jį laukdavo, kada pradės sproginėti (karo vaikų žaidimai). Tada bėgdavo nuo laužo tolyn į slėptuves. Buvo visko: paauglį kaimynų vaiką iš jo slėptuvės namo nešėme jau negyvą, draugė buvo visą pusmetį apkurtusi, o iš mano brolio kojos kulką traukė chirurgai. O man – nieko! Aš net nė karto neiškritau iš jokio medžio, nors lenktyniaudavom, kas greičiau ir aukščiau įkops. Dažnai būdavau nugalėtoja!

Mano Angelas sargas buvo ne tik greitas, galingas, bet ir atlaidus. Jis atlaidžiai stebėjo, kaip aš rinkausi ne tuos draugus, ne tuos mokslus, ne tą profesiją, ne tą gyvenimo kelią. O kartais aš jį netgi išgirsdavau, nes jis turėjo mūsų mamos balsą.

Besimokant septynmetėje į mokyklą tekdavo važiuoti traukiniu. Eidavau į stotį geležinkelio bėgiais beveik kilometrą. Siautė pūga, bridau per sniegą nunarinusi galvą, kol išgirdau mamos balsą, liepiantį atsigręžti. Atsigręžusi pamačiau jau visai arti traukinį. Spėjau nusiristi į griovį. Aš spėjau, o mane lydėjęs šuo – ne. Tada aš aiškiausiai girdėjau mamos balsą. Bet juk mama jau buvo suparalyžiuota, sėdėjo lovoje. Bet gal tuo metu ji meldėsi, prašydama Angelo mane apsaugoti?

O kartais mano Angelas tapdavo ne tik mano, bet ir visos šeimos gelbėtoju. Kai paryčiais sulaukėme mašinos su saugumiečiais, tąkart aš visai ne kūdikio balsu (nors buvau naujagimė) pradėjau taip klykti, kad anie „geradariai“ neapsikentę numojo ranka į mus ir į sunkvežimį suvarė kaimynus. Taip mūsų šeima liko nepamačiusi baltųjų meškų.

Kai atėjo tinkamas tekėti amžius, buvau pasiutusi, gana ilgomis kasomis, su akordeonu rankose. Gal todėl piršlių sulaukdavau dažnai, bet man vis atrodė, kad jie dar ne man skirti. Kažkas mane lyg sulaikydavo, apimdavo abejonės... Atsigręžusi į praeitį kartą paskaičiavau, kad jeigu būčiau neklausiusi vidinių perspėjimų, aš jau mažiausiai aštuonis kartus būčiau tapusi našle. To išvengiau. Ir štai jau 45-erius metus turiu savą žmogų šalia. Kartu aukštuosius mokslus baigėme, kartu infarktus išgyvenome, kartu į keliones ir renginius važiuojame, kartu gėles auginame, kartu džiaugiamės vaikais ir anūkais. Esame darni šeima, beveik nieko nestokojantys (cha cha), vis dar besidomintys gyvenimu pensininkai.

O už visa tai, manau, turiu būti dėkinga savo Angelui sargui – mano šeimos globėjui.


Karolina NAPRIENĖ
Vievis

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt