10
A, Gruo
10 Nauji straipsniai

Gerumas kaip pašaukimas

Kūryba
Nustatymai

 

Atsiverti Vlado Danuso eilėraščių knygelę „Čia mano žemė“ ‒ ir jau pirmojo skyriaus pavadinimas tau teigia: „Gerumas neturi ribų“. Nuo to ir pradėkime. Ką apie gerumą galime sužinoti iš žmogaus, nuėjusio netrumpą gyvenimo kelią ir, kaip pats sako pratarmėje, „Kažkoks kirminas mane į priekį veda, nurimti neleidžia. Rodos, viską, ką norėjau, išsakiau, tačiau jis prieštarauja ‒ ne, ne viską. Reikia kuo švelniau su žmonėmis kalbėti, ne pamokslauti, bet prisiliesti prie žmogaus dūšios, įkvėpti ją paskui sekti, parodyti pačiam bet kokiomis pastangomis tą šviesą, kuri susikaupia tavyje.“ Taigi atsakymas peršasi pats ‒ gerumas gimsta žmogaus širdyje, o paskui po truputėlį plečiasi ‒ keliauja laiku nuo šiek tiek vėjavaikiškos, iš klaidų besimokančios jaunystės iki brandos ir senatvės, keliauja erdve, kuri nuo gimtinės kalvų išsiplečia iki Lietuvos, tiek jos dabarties, tiek garbingos istorijos:

Dažnai galvoju, kur man prisiglausti.
Tas kaimas, kur gimiau, išnyko, žuvo.
Labai norėjau (vienas) įsisprausti
Trakučiuose.
Siurblių malūną menantis lietuvis.
(...)
Tokia dalia yra ‒ visi nueisime,
Išsibarstysime po plačią
ir neplačią Lietuvą.
Tik noriu, kad ne vien tik laisvę mes, ‒
gimtinę tą, kur augome ‒
labiausiai noriu ‒ kad mylėtume.
(„Lietuviai“)

Tai pats pirmasis eilėraštis ‒ galėtume jį pavadinti programiniu, tai reiškia, tokiu, į kurį sudėta tai, kas autoriui svarbiausia, ką norėtų pasakyti žmogui savo eilėmis. Netgi ne pasakyti, o išdainuoti, nes V. Danuso eilėraščiai labai melodingi, jis turi puikų rimo ir ritmo pojūtį, telieka į tą formą tarsi į rūbą įvilkti, kuo žmogus gyvena, kas jam teikia džiaugsmo, o kas ‒ liūdina...

Knyga dar ir apgalvotai suskirstyta į 4 skyrius. Pirmajame dominuoja Lietuvos tema, ji autoriui neatsiejama nuo gerumo. Antrajame ‒ „Tuo tikėsiu“ – išskirčiau meilės, artimo ryšio su kitu žmogumi, liniją. Trečiasis ‒ „Juk taip reikia“ ‒ kviečia pamąstyti apie praeinantį laiką, neišvengiamą senatvę ir nuveiktus darbus. Ketvirtasis – „Pabiros... ir ne tik...“ – iš tiesų, matyt, atsirado surinkus tuos eilėraščius, kurie autoriui pasirodė „nelimpantys“ prie anų skyrių, nors ne ką blogesni. Galbūt taip byra dienos, valandos, minutės...

Atidžiai įsiskaičius į tekstus galima sudėlioti autoriaus biografiją:

Devyni šimtai keturiasdešimtais
birželio pirmąją po pietų
aš pravirkau. Nerasdavau sau vietos,
nors ir buvau be galo rimtas.

Rimtumo ‒ ar kvailumo – man netrūko.
Įvertins žmonės, kai nueisiu.
Vis kroviau kroviau naują vaisių.
O ar sukroviau? Nieko. Tuščia.
(„Šiaurinis vėjas“)

Natūralu, kad žmogui, nukeliavusiam tiek gyvenimo kelio, norisi atsigręžti atgal, įvertinti, kas buvo tikra, o kas ‒ tik iliuzijos, susivokti savyje, arba ‒ rasti tą atskaitos tašką, nuo kurio galima atsispirti:

O noriu būti savimi. Tai reikia
nekreipt į nieką dėmesio ir kreipt į viską.
Nesustabdyti man šuoliuojantįjį laiką,
stebėti, kaip pakrikštytas išnyksta.
(„Būti savimi“)

Kalbėtojui natūraliai kyla klausimų apie savo paskirtį pasaulyje. Ir tai taip pat išsakoma eilėmis su skaidria filosofine intonacija:

Argi reikia manęs,
kad tikrai nebeliktų
tuščios vietos, kur kadaise buvau?
Argi reikia manęs,
kad kažkas visad vyktų,
prisimintų, kur, kaip
ir dėl ko keliavau.
(„Argi reikia manęs?“)

„Juk taip reikia“ ‒ galėtume atsakyti antrojo skyriaus, kuriame ir yra šis eilėraštis, pavadinimu. Juk reikia ‒ ir jaunystės klaidų, ir mokymosi vertinti kitus žmones, ir įsižiūrėjimo į gimtinės šilus, palypėjus į Girkalnio kalną, nuo kurio dairantis atsiveria ne tik dabarties, bet ir praeities panorama:

Dabar ašai septyniasdešimt metų,
to kaimo nebėra, tik lygumos
tarp Girkalnio ‒ Kalnujų (sugrįžta tik prisiminimai),
tačiau aš vis tiek keliauju, vaikiškom kojytėm
užlipti ant kalvų ir pažiūrėti,
ar taip labai jau pasikeitus žemė.
(„Aš – lygumų karalius“)

Keičiasi viskas, tik žmogaus širdis ta pati. Tie patys jausmai, kurstomi prisiminimų, toks pat noras palikti pasaulį geresnį nei radai gimdamas. Galbūt darbais, galbūt eilėraščiais prisidėti prie bendro tikslo ‒ puošti žemę. Nes ji ‒ mano, nes ji ‒ visų tų, kurie brangūs, kurių širdis tie žodžiai pasiekia.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt