16
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Mylėti ir laukti niekada nevėlu

Kūryba
Nustatymai

Stefanija FEDULAITĖ, Panevėžys

Gyvenimo pabaigoje būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome.
/J. De la Kruzas/

Tokia baltuma. Lyg niekada nebuvo nei suodžių, nei purvo. Į dienos klonį leidžiasi vakaras. Horizonte dega saulėlydžio ugnys. Sapnų paukštis ištiesia sparnus ir leidžiasi į žmogaus miegą, sapnus. Bičiuli mielas, džiaukis – dar vieną dieną pragyvenai. Stengeisi pabėgti nuo sunkių minčių, nuo žinojimo, kad lengviau nebus. Kartais kol tu, žmogau, blaškaisi po nakties sapnus, atėjęs rytas išsklaido visus nakties ūkus. Po nelengvų ryto buities apeigų grįžti prie vakar sakytų žodžių: „Ko šiandien padaryti, parašyti nespėjau, padarysiu rytoj.“

Bet negali žinoti, kas laukia ryt. Šiandien žinai, kad gyveni. Mintis į popieriaus lapą keliu. Pinasi raidės ir žodžiai. Rašiau taip seniai! Mąstau, kas pro šalį praėjo, nors duota buvo man. Paimti nemokėjau, o gal ir nespėjau, Aukščiausiojo neišprašiau.

Per baltą sniegą vasaris brenda. Laikas kol kas dar mano. Mano minutė ši. Aš nežinau, kas į ją taikosi. Gal džiaugsmo pliūpsnis, gal nebūtis. Tikėti reikia. Viskas išeis į gerą. Žiūrėk, kaip ryškiai matosi žvaigždė vakarinė.

Tik perženk slenkstį nevilties. Gyvenimas ranką tau išties ir patikėsi, kad yra žemėje tai, dėl ko gyventi verta.

Bičiuli, mes su tavim taip seniai kalbėjom! Daug metų jau praėjo. Klausi, ką veikiu? Dažnai žiūriu į įrėmintą pasaulį – langą. Deja, jau niekada nebesutinku boružėlės. Jai plastikas netinka. O šiaip – mąstau. Skaičiau, kad garsus italų filmų kūrėjas Frederikas Felinis, septynerius metus negavęs iš valstybės lėšų, nestatė filmų. Kai paklausė jo: „Ką per tuos metus veikei?“, atsakė: „Stovėjau gatvės kampe, pasaulį stebėjau.“

Taigi... Būna ir genijams visaip.

Mano, o gal ir tavo pasaulio stebėjimas kitoks. Tik reikia peržengti slenkstį, mintis perkelti per jį ir atsivers tau nežinomos gyvenimo paslapties klodai.

Džiaugiuosi, kad vyrauja rutina. Pokyčiams nėra jėgų. Pasuku galvą, apsidairau, niekas nepasikeitę: stalas, paveikslai keli – tai, kas metų metais kabojo, stovėjo. Tik mažytis džiaugsmas – pražydo ant palangės balta orchidėja.

Įkvepiu oro. Jaučiu, kažkas pečius spaudžia.

Girdžiu:

– Aš tavo būtis.

– Prašau, pasakyk, kodėl taip skaudžiai?

Ji nieko neatsakius nuėjo, o gal manęs nemylėjo.

Diena į vakarą eina. Širdis lyg laukas suartas. Saulėje akmenys švyti. Mintyse dar žodis netartas.

Žmogau, atsigręžk – gerumu ir meile kaip saule sušildyk. Mylėti ir laukti niekada nevėlu. Kas atiduota – sugrįžta. Juk tiek nedaug žmogui reikia. Už žodį, laiku pasakytą, kuris gal pakėlė, kaip padėką iš virpančių rankų gauni žiemą pražydusią gėlę.

Pamąstai, gal ne veltui žodyje ieškojai savo gyvenimo prasmės... Kad nebūtume nuteisti, jog per mažai mylėjome.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt