16
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Prosas

Kūryba
Nustatymai

Gražina ČEKAVIČIENĖ, Jonava

(iš ciklo „Stiklinė kisieliaus“)

Ryt rugsėjo pirmoji ir kaimas dūzgia lyg bičių spiečius. Mamos nardo tarp trobos, šulinio ir pirties. Ore aidi: „Oi, mamyte, mirštu.“ Vasaros pabaigoje trūko laiko nusiplauti kojas, ausys apskritai pasimiršo, plaukai žėlė blukinami saulės ir skalbiami lietaus. Nurėžus nepageidaujamus gaurus, nušveitus atžalėlę, ji atrodo lyg išdažyta skirtingom spalvom: kakta ir paausiai balti, o kaklas, rankos, kojos spindi lyg šokoladas. Plikai nukirpta galva atrodo graudžiai. Mergaitėms geriau – nereikia skusti galvų.

Vilius sėdi pas batsiuvį Antaną, kuris siūlo apkirpti „boksu“. „Tep tep, vis dėlto mieste mokslus krimsi, turėsi laikyti fasoną“, – mirkteli. Vaikinukas gūžteli pečiais, bet sutinka. Antanas ne iš kelmo spirtas, apkerpa net vietinę valdžią. Batsiuvys virsta kirpėju, iš dėklo traukia trofėjinę kirpimo mašinėlę, sodina Vilių ant taburetės, pečius apgaubia puspaklode ir pradeda kirpti. Vilius mato save veidrodyje. Veidrodis senas, vietomis prasitrynęs kiaurai. „Kur paimsi geresnį?“ – padejuoja retkarčiais kirpėjas. Patalpos oras prisigėręs odos, klijų ir kitokių kvapų, nes Antanas įsikūręs buvusioje dvaro oficinoje (pačiame dvare – kolūkio administracija), tačiau Vilius to nejaučia, jis labai brangina draugystę su Antanu. Antano rankos – aukso vertos, kas, kad jo viena koja trumpesnė ir važiuodamas į miestą jis avi batą su paaukštintu kulnu. Ne kartą Antanas gelbėjo Vilių persiūdamas tėvo drabužius ar batams pakaldamas tvirtus puspadžius ir už tai neimdamas jokio užmokesčio. „Tavo tėvas man yra gyvybę išgelbėjęs, tai kiek aš jam turėjau užmokėti?“, – paaiškino kartą ir visam laikui. Tiesa, kaime moteriškos plepa, kad Antanas seniai akis padėjęs į Viliaus mamą, tik trys vaikai... Bet plepalai lekia vėjais, o gyvenimo ratas sukasi toliau. Baigęs kirpti, dar purkšteli „kvapo“ ir nuėmęs puspaklodę apeina klientą ratu, vertindamas kokybę.

– Tep, tep, atrodai liuks, lyg iš miesto kirpyklos, – paploja Viliui per petį ir paslaptingai pakviečia už širmos. Iš lagamino ištraukia dailią dėžutę ir brukdamas vaikinui rodo paslėpti ją kišenėje, mat už durų laukia būrelis klientų.

– Perduok mamai, tep, tep... – Antanas parausta ir priduria: tik niekam nesakyk.

Apstulbęs Vilius žengia pro duris, nes nekantraujantys pradeda reikšti nepasitenkinimą. Dėžutė degina, o viduje kirba paika mintis – ar ne į patėvius taikosi batsiuvys? „Ne kiaulei bananai, – pyksta vaikinas. – Mama, nors sunkiai dirba, labai graži, aprenk ją žmoniškais rūbais – nuneš visas.“ Ir susigėsta – ar svarbu grožis? Antano ir rankos, ir širdis gryno aukso. „Atleisk man, Antanai, kad blogai pagalvojau.“

Namuose randa mamą, susiruošusią prosyti jam marškinius. Špižinis prosas sunkus, atidariusi jo vidurius mama įdeda žarijų, uždaro ir lauke mosuoja, kad žarijos įkaitintų padą. Ji paseilina pirštą, patikrina, ar gerai įkaito ir atsargiai pradeda prosyti. Vilius žino, koks tai sunkus darbas. Nuo garų skauda galvą, lengva nudegti pirštus ar pradeginti skylę audinyje. „Reikia nupirkti mamai elektrinį prosą, dabar vadinamą lygintuvu, bet iš kur paimti pinigų?“ – mąsto. „Gal paprašyti ar pasiskolinti iš Antano?“ – į galvą lenda paika mintis. Prisiminęs batsiuvio įduotą paslaptingą dėžutę, galynėjasi su noru ją atidaryti. Sąžinė nugali ir Vilius įteikia dėžutę mamai, stengdamasis balsui suteikti abejingumo toną: „Čia Jums, Antanas paprašė perduoti.“ Mama atsargiai pastato prosą ant geležinio pado, patrina rankas į prijuostę ir gūžtelėjusi pečiais paima. Vilius apsimeta turįs darbo kieme ir palieka mamą su paslaptimi. Jo ausis pasiekia nustebimo šūksnis. Kas gi toje dėžutėje, nors imk ir paklausk. O jeigu ten sužadėtuvių žiedas? Nerasdamas vietos grįžta į vidų, mama baigia prosyti marškinius, jos veidas toks keistas, kad Viliui praeina noras sužinoti paslaptį.

– Pažvelk, – mama akimis parodo į stalą. Vilius pamato atdarą jam įduotą Antano dėžutę. Joje – sidabrinis tėvo laikrodis. Tas, kurį pardavusi nupirko Viliui naują portfelį. Mama nesakė, kam pardavė, o jis nedrįso paklausti. Staiga motina brūkšteli prijuostės kampu akis ir nusisuka į langą, jos pečiai krūpčioja.

– Einu į sodą, reikia surinkti krituolius, – stengiasi lygiu balsu kalbėti Vilius, bet žodžiai šokinėja atsitrenkdami vienas į kitą. Mama pritardama linkteli galvą ir sūnus nuskuba į sodą. Renkant obuolius į galvą ateina auksinė mintis: jis taupys ir Kalėdoms mamai nupirks dovaną – elektrinį lygintuvą.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt