Vladislovas KIRKICKAS, Tauragė
Depresija
Liūdnas vaikštau tamsia gatvele
Ir niekas manęs nemato.
Liūdesėlis sėlina šalia
Ir tyliai į ausį šnabžda:
– Nepaliksiu aš vieno tavęs,
Kiti džiaugsis, o tu liūdėsi.
Niūniuosi liūdnas daineles
Ir vilties gyvent neturėsi.
– Dink šalin, – liūdesėlį varau,–
Nenoriu dėl tavęs kentėti.
Noriu būt su visais drauge
Noriu juoktis, dainuot ir mylėti.
Žmogus ir akmuo
Žmogau, nespirk į akmenį,
Kuris praeiti trukdo.
Juk bus skaudu ir tau, ir jam,
Geriau nurisk į pakelę –
Tegul ramiai sau guli.
Užteks juk vietos kiekvienam...
Ir nesigirk, kad žemės tu valdovas –
Akmuo tave daug kartų pragyvens.
