Spalvomis trykštanti paroda

Dailininkė Irena Petravičiūtė-Zacahrova (stovi) kiekvienam randa gerą žodį.

Kūryba
Nustatymai

Neįgaliųjų reikalų departamente pristatyta dar viena tapybos paroda. Spalvomis trykštantys paveikslai – Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos narių kūryba. Keliose dešimtyse tapybos darbų – plati gyvenimo įvairovės paletė: nuo natiurmortų su gėlėmis iki tikroviškų bei mistinių peizažų, nuo portretų iki filosofinių abstrakcijų.

Parodos pristatymą paįvairino neįgaliųjų atlikta poetinė-muzikinė kompozicija.

Baigiamasis akordas

Naujoji ekspozicija – tai Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos surengto dailės plenero „Lietuva – mano namai“ baigiamasis akordas. Plenero dalyviai nutapė apie 50 paveikslų. Tiesa, parodoje eksponuojamas ir vienas kitas ankstesnių metų darbas. Pasak Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkės Loretos Paulauskienės, kad paroda suskambėtų, reikia, jog paveikslai derėtų tarpusavyje, vienas kitą papildytų.

„Spalvos, skambesys, darna – mūsų visos komandos darbo atspindys. Paveikslai perteikia tai, ką jaučiame, kokias emocijas bendraudami patiriame“, – sako plenero vadovė Irena Petravičiūtė-Zacharova.

20 autorinių tapybos parodų autorė dailininkė I. Petravičiūtė-Zacharova Vilniaus karšto žmonių su negalia sąjungoje rengiamiems dailės plenerams vadovauja jau beveik dešimtmetį – nuo 2008-ųjų. Į šiuos kūrybinius užsiėmimus paprastai susirenka apie 15–20 save išbandyti pasiryžusių dailininkų mėgėjų. Jau tapo tradicija, kad kiekvieną plenerą apibendrina jame nutapytų paveikslų paroda. Vadovė džiaugiasi plenero dalyvių pažanga: laisvėja ne tik jų fantazija, bet ir rankos judesys, darbai tampa spalvingesni, techniškai tobulesni. Moteris neslepia pasididžiavimo – tarp jos mokinių net penki tautodailininkai. Irina Švenčionienė į Tautodailininkų sąjungą priimta šių metų sausį.

Pasak I. Petravičiūtės-Zacharovos, plenerų pamokos trunka gerokai ilgiau nei tos dvi oficialiosios mokymų savaitės. Ryšį su visa širdimi į kūrybą pasinėrusiomis Regina Bagviliene, Dane Bokšo, kitomis kūrėjomis vadovė palaiko ir plenerui pasibaigus – net namuose teptuko nepadedančios moterys skambina, tariasi, konsultuojasi. Gana dažnai vadovė jas aplanko – tai dažų, tai kitų priemonių nuveža. „Bendraudama su šiais žmonėmis ir pati gaunu daug dvasinio peno. Kai matau vežimėliuose sėdinčius žmones, kurie moka džiaugtis gyvenimu, tapo, kuria spektaklius, mokosi muzikuoti, sumenksta visos problemos, – sako I. Petravičiūtė-Zacharova. – Visus metus dirbu ir laukiu atostogų, kad porą savaičių skirčiau šiems žmonėms. Negalėčiau jų pavadinti neįgaliais – tai kitokie, įdomūs žmonės, skleidžiantys gerą energiją, visada vieni kitiems padedantys, atjaučiantys.“

Danė Bokša (antra iš kairės) pasidalijo mintimis apie savo kūrybinius atradimus.

Dievo dovana

Daugelis parodos autorių – dailininkės I. Petravičiūtės-Zacharovos atrasti ar pažadinti talentai. Ne vienas teptuką į rankas paėmęs plenero dalyvis kažką panašaus tik vaikystėje tebuvo daręs. Tačiau, pasak dailininkės, daugelis jų turėjo savyje Dievo dovaną – pojūtį menui. Štai kad ir bičiulių mariniste vadinama I. Švenčionienė. Pirmasis jos nutapytas paveikslas – jūros vaizdas – iš karto buvo atrinktas į Ukmergėje vykstančią respublikinę neįgaliųjų darbų parodą „Rudens saulutė“ ir joje laimėjo pirmąją vietą.

Trečios vietos diplomą „Rudens saulutėje“ yra pelniusi ir vyriausia šios kūrybinės bendrijos narė – jau 85-erių sulaukusi R. Bagvilienė. Moteris prisipažįsta taip tapyba „susirgusi“, kad virtuvėje ar vonioje prie paveikslo prisėdusi nė nepajunta, kur dingsta diena. Pakviesta dalyvauti plenere, sako, nė katino nupiešti nemokėjusi, o dabar tapo išskirtinius, net fantastinius paveikslus, autorinei parodai rengiasi.

O štai Nina Šavelytė tokią jau surengė. Tėviškėje – Molėtų rajono Inturkės bendruomenės centre savo kraštiečius pasigrožėti pakvietė į 30 paveikslų parodą. N. Šavelytė tikina vienos mėgstamos temos neturinti. „Tai aš piešiu bažnyčias, tai žiemos peizažą ar žydinčias saulėgrąžas. Mėgstu improvizuoti. Esu neprognozuojama dailininkė“, – juokiasi moteris.

D. Bokšą dailininkė vadina pačia produktyviausia savo mokine. 2011-aisiais prie plenero dalyvių prisijungusi moteris per šešerius metus nutapė daugiau kaip 400 paveikslų, išleido tris savo darbų albumus. Tačiau nepaisant tokio kūrybinio proveržio, Danė nepraleidžia nė vieno dailės plenero ir tikina kaskart iš vadovės vis kažko naujo išmokstanti.

I. Petravičiūtė-Zacharova valandų valandas galėtų pasakoti apie savo dailininkus. Kiekvienam gerą žodį suranda, talentą pagiria, nutapytu paveikslu pasidžiaugia. Todėl ir traukia šie plenerai žmones, todėl jų kūryba ir spinduliuoja tokią gerą energiją.


Menų susiliejimas

Pažintis su neįgaliųjų talentais parodos pristatymu nesibaigė. Ją gražiai papildė Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkės L. Paulauskienės sumanyta ir režisuota poetinė-muzikinė kompozicija. Romantiškos eilės, muzika, vaidybiniai elementai darniai susiliejo su spalvomis trykštančiais paveikslais.

L. Paulauskienė džiaugiasi: „Susibūrė geras kolektyvas, turime nemažai jaunimo. Žmonės nori vaidinti. Visi labai imlūs, stengiasi. Dirbame ne vien su tekstais, mokomės ir judesio, scenos kalbos. Nemažai laiko skiriame balso pratimams – stengiamės išmokti raiškiai kalbėti, teisingai artikuliuoti.“

L. Paulauskienė – viena iš Mažąją teatro akademiją baigusių neįgalių studenčių. „Ten mokėmės ne tik vaidinti, bet ir režisuoti, gilinomės į veiksmo, personažų, santykių linijas“, – pasakoja Loreta. Įgytos žinios, darbas su profesionaliais režisieriais moteriai padeda iki šiol. Tiesa, Loreta ir toliau gilinasi į aktorinio meistriškumo paslaptis, skaito daug literatūros, seka naujienas internete. Ir viskuo, ką naujo sužino, dalijasi su bičiuliais.

Motinos dienai Loretos vadovaujami neįgalieji ruošia naują poetinę-muzikinę kompoziciją. Jos režisierė prasitaria, kad šis spektakliukas skirsis nuo ankstesnių. „Paprastai mūsų pasirodymuose būna labai mažai dekoracijų. Naujojoje kompozicijoje ši taisyklė bus sulaužyta. Pabandysim sukurti vaikystės atmosferą, – pasakoja Loreta. – Padarysim sūpuokles, leisime lėktuvėlius, bus daug gėlių...“

L. Paulauskienei svarbu, kad meninės sielos žmonės kurtų, tobulėtų, plėstų savo akiratį. Todėl po parodos pristatymo jie visi drauge išskubėjo į „Arkos“ galeriją, kur tuo metu veikė fotografijos ir dvi tapybos parodos. „Iš profesionalų visada yra ko pasimokyti“, – dar atsisveikindama tarstelėjo Loreta.

Aldona DELTUVAITĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt