Gražina ČEKAVIČIENĖ, Jonava

Kūryba
Nustatymai

Kaziūnės Velykos

(iš romano apie Kaziūnę)

Už lango balandis, tačiau žiema vis dar slepiasi miške. Tankiame eglyne pasiklojusi mažutę baltą antklodėlę, ji dienomis miega, bet naktimis, pūsdama ledinį vėją, lekia į laukus ieškodama, kam dar galėtų įkąsti klibančiais šalčio dantimis. Nepamiršta ir žmonių namų, piešia ledo veidrodėlius balose, tarsi norėdama pasigerinti vaikams, ir susigūžia išgirdusi mažųjų šūksnį: „Žiema žiema, lauk iš kiemo.“ Bando slėptis šiaurinėje ežero pakrantėje, bet parlėkusios laukinės žąsys, plakdamos sparnais ir piktai šnypšdamos, gena ją atgal. O pavasaris atkakliai žengia žaliais žingsniais, įsaulyje pažerdamas žibuoklių stebuklą. Įstabaus grožio žiedais vilioja nuodingasis žalčialunkis, pūkuotos karklų šakelės, tarsi mažos saulutės, šildo pasaulį, ruošdamos visa, kas gyva, Velykų stebuklui. Didžioji savaitė eina į pabaigą.

– Kristaus siela, pašvęsk mane.
Kristaus kūne, išgelbėk mane.
Kristaus krauje, pagirdyk mane.
Vandenie iš Kristaus šono, numazgok mane.
Kristaus kančia, pastiprink mane.
O gerasis Jėzau, išklausyk mane.
Savo žaizdose paslėpk mane.
Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.
Nuo pikto priešo gink mane.
Mano mirties valandoje pasišauk mane.
Liepk man ateiti pas Save.
Kad su Tavo šventaisiais Tave garbinčiau per amžių amžius. Amen, – šnabžda išbalusios Kaziūnės lūpos.

Bet moters siela šviečia lyg žiburys, laukdama prisikėlimo stebuklo. Ryt gražiausia metų šventė – Velykos. Kaziūnė persižegnoja ir kyla nuo suolo. Mažumėle susvaigsta galva, susverdi, pastovi – nieko. Prieina prie lango, pakreipusi ausį pasiklauso, ar negirdėti mašinos burzgesio: laukia Šimuko – pas juos sutiks Velykas. Pasižiūri į sieninį laikrodį ir nustemba – dar geras laiko šmotas iki sutarto laiko. Apžvelgia trobą, ar viskas kaip priguli, neduok Dieve, ką nors pamiršti. Dovanų krepšį pasideda „ant akių“, nes atmintis ima ir sušlubuoja. Apeina kambarius, paliečia daiktus, kurie jai ištikimai tarnavo, atveria spintą, peržiūri komodos stalčius, virtuvėje koja užkliudo katino dubenėlį. „Ak“, – atsidūsta,– Rainis vakar iškeliavo, pajuto pavasarį.“ Akį užkliudo ant komodos gulintis albumas. Atsargiai paima, pasideda ant stalo, atsisėda ir mechaniškai atsiverčia. Iš senos pablukusios nuotraukos į ją žvelgia senelis Antanas, tėvelio tėvas. Jo primerktos akys ir paslaptinga šypsena primena tuos laikus, kada ji, mažutė mergaitė, jo dirbtuvėje džiaugdavosi meno pasauliu. Medžio gabalas senelio rankose virsdavo paukščiu, jai skirta lėle, rūpintojėliu. Atvykusi į kaimą, Kazytė pamiršdavo mamytės pamokymus, gražų išauklėtos mergaitės elgesį ir skuosdavo pas senelį. Rūgšti močiutės Onos (ją kaime vadino Ance) šypsena buvo dar vienas paskatas. Įbėgusi į dirbtuvę, tarsi bijodama, kad neras, garsiai sušukdavo:

– Seneli, kur Jūs? – ir užsidengdavo delnais akis.

– O tu, žvirbleli, paieškok, – tyliai, taip mokėjo juoktis tik jai, atsiliepdavo senelis ir sugriebęs per juosmenį imdavo sukti ratu. Ji spiegdavo, širdutei džiaugsmingai mušant į taktą, tarsi šoktų valsą. O paskui prasidėdavo stebuklai. Senelis rodydavo įvairius medžio darbus ir klausdavo: ką atpažįstanti, ar patinka? Ji nuoširdžiai, kaip moka tik vaikai, nesusidūrę su melu, kalbėdavo, kad tas jai patinka, o šitas ne. Jis įdėmiai klausydavo ir paėmęs tą ar kitą į peilį panašų daiktą‚ „pataisydavo“. Tačiau tą paskutinį laimingą pavasarį senelis pasitiko prie lūpų pridėjęs pirštą. Tai reiškė paslaptį. Jam nuėmus medžiagą, Kazytė aiktelėjo: senelis buvo nutapęs paveikslą – Viešpaties Jėzaus parpuolimą po kryžiumi. Tokio paveikslo ji nebuvo mačiusi, nes senelis jį nutapė ant medžio.

– Nutariau pabandyti, – nedrąsiai prabilo. – Visada svajojau piešti, bet mano tėvai nesutiko, o žemė netraukė. Tapau amatininku.
Prisiartinusi tylėdama žiūrėjo į Išganytojo veidą. Jis nebuvo piktas, neprieštaravo savo kankintojams, kraujas tekėjo erškėčių spygliams smingant į galvą. Labai nuvargintas, su neapsakomu sopuliu Viešpats Jėzus parpuola po kryžiaus sunkumu. Sukrėsta ji tarsi juto tą nepakeliamą naštą, kuri slegia, lenkia prie žemės, kuri...

– Bet, seneli, – neišlaikiusi pravirksta mažoji Kazytė, – kodėl jie uždėjo tokį sunkų kryžių?..

Senoji Kaziūnė pajunta paliečiant petį.

– Mama Kaziūne, apie ką galvojate, kad net vardu pašaukus neatsiliepėte? – klausia nustebęs Šimukas.

– Apie Prisikėlimą, – atsako senoji.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt