Elanas Nemodrukas šiuo metu vadovauja automobilių servisui. Prieš gerus 3 metus atrodė, kad vyro gyvenimas suskilo į šipulius. Vis dėlto jis rado jėgų stotis ant kojų, prisitaikė gyventi su pasikeitusiu kūnu, ėmė mokytis, sėkmingai įsidarbino ir pradėjo viską iš naujo. Elanas įsitikinęs – kaip gyvenime seksis, priklauso tik nuo tavęs paties.
Akimirka viską pakeitė
„Viskas prasidėjo ir tuo pačiu dalis gyvenimo pasibaigė šiek tiek daugiau negu prieš 3 metus. 47 metų vyras, kurio gyvenimas vyksta tvarkingai: sėkminga karjera, namai, užauginti vaikai, žmona, sėdo ant motociklo, išvažiavo, sprogo padanga ir jis tapo neįgalus“, – pokalbį apie save pradeda E. Nemodrukas. Sprogus motociklo padangai, jis vertėsi per vairą, atsitrenkė į atitvaro stulpelį, kuris nukirto ranką ties pažastim, sužalojo koją. Tai – tik dalis sužeidimų, kuriuos tuo metu patyrė Elanas.
„Visa laimė, kad šalia važiavo mano draugas anesteziologas, iš paskos – kitas daktaras. Mane surinko iš gabaliukų. Praradau apie 4 litrus kraujo“, – prisimena Elanas. Jis pasakoja, kad kartu važiavęs bičiulis su nukirsta ranka puolė į netoliese esančią kavinę prašyti ledo. „Mano ranka į Lazdynų ligoninę pateko pirmesnė“, – juokauja vyras.
Tačiau tuo metu situacija neatrodė juokinga. Gyvybė buvo pakibusi ant plauko. Operacija truko nuo 7 valandos vakaro iki 9 ryto – prisiuvo ranką, sutvarkė koją ir kitas žaizdas. Po to Elanas 1,5 mėnesio praleido komoje. Atsigavus laukė dar viena „staigmena“: po 5 dienų sustojo širdis – sepsis. Prisiūtą ranką teko amputuoti.
Elanas džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti koją – ją taip pat daug kartų svarstė nupjauti.
Reikėjo daug valios
Elanas ligoninėse praleido 9 mėnesius. Vėliau, po reabilitacijos, teko vėl čia grįžti, nes vargino uždegimai. „Po ligoninės atsidūriau Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, kur niekas nesuprato, kaip padėti žmogui gyventi su viena ranka, kaip pradėti vaikščioti. Kaip man atsipjauti duonos, kaip pasigaminti valgyti, prisukti varžtą, nusiprausti? Visko teko mokytis pačiam“, – prisimena vyras.
Elanas pasakoja, jog jam pasisekė, kad vėliau pateko į Palangos reabilitacijos ligoninę. Ten sutiko kineziterapeutę Astą, kuri užsispyrė jam padėti vaikščioti. „Per kraują, per prakaitą pavyko pasiekti, kad namo sugrįžau jau be lazdelės“, – pasakoja vyras.
„Man buvo labai baisu grįžti: kaip aš, fainas, galingas, iškalbus vyras tapau niekuo. Su tuo reikėjo išmokti gyventi. 48,5 metų pasijutau išmestas iš gyvenimo“, – dalijasi mintimis Elanas. Žmona, 1,5 metų kantriai kasdien slaugiusi vyrą, išėjo. „Šis įvykis man buvo dar skaudesnis, negu trauma. Tiesiog žmogus pavargo“, – nieko nekaltina vyras.
Teko išmokti tvarkytis savarankiškai: „Aš visą gyvenimą dirbau servisuose. Visada sakydavau: kol turi rankas ir kojas, iš bado nemirsi. Čia man buvo kaip Dievo pirštas: „Na ką, Elanai, dabar viską tą patį padarysi, tik su viena rankyte ir su trumpesne kojyte.“
„Kas rytą kėliausi 5 valandą, apsitvarkęs sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į sporto salę. Grįžęs pavalgydavau ir vėl tą patį dariau. Tol, kol atsistojau. Tai buvo labai sunkus laikas – daug skausmo, daug prakaito“, – prisimena vyras.
Dabar Elanas džiaugiasi, kad su viena ranka, viena koja ir žolę gali nupjauti, ir maistą gaminti.
Sėdo į mokyklos suolą
Pradėjęs ieškoti daugiau informacijos apie savo negalią Elanas susirado Lietuvos neįgaliųjų draugiją. Projektų koordinatorės Saulės Vėjelienės paskatintas vasarą nuvažiavo į Monciškes. „Mačiau jaunų žmonių, kurie bando tik išgyventi, o ne gyventi. Žmonės galvoja, kad jie yra neįgalūs ir jiems kažkas kažką turi duoti. Ne. Turi likimą imti į savo rankas“, – įsitikinęs Elanas.
S. Vėjelienė pasiūlė mokytis – įsitraukti į LND įgyvendinamą projektą NR. 08.3.1-ESFA-K-413-01-0041 „Karjeros galimybių plėtra neįgaliesiems“, kurį finansuoja ESFA.
LND jam pasiūlė keletą profesinio mokymo programų. Elanas pasirinko kompiuterinio raštingumo ir anglų kalbos kursus. Tiesa, norėjo mokytis logistikos, bet šie mokymai jau buvo prasidėję. Vyras džiaugiasi, kad kursai buvo labai naudingi – įsidarbinus ypač pravertė darbas su Excelio programa.
Įsidarbino aplenkęs sveikus jaunuolius
Vėliau Elanas užsiregistravo Užimtumo tarnyboje – ėmė ieškoti darbo. Vis dėlto po kurio laiko suprato, kad iniciatyvos turi imtis pats. Išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymus ir netrukus gavo 2 darbo pasiūlymus. Tiesa, jis nerašė, kad turi negalią: „Jei parašai, kad esi neįgalus, tampi neįdomus. Niekas nenori priimti tokio žmogaus – gal susirgsi, būsi nedarbingas, o atleisti tavęs negalės.“ Pasak Elano, būsimieji darbdaviai iš pradžių jį pamatę sutriko. Tačiau jis turėjo tam tikrų kozirių. Viena iš jų – subsidija darbo vietai. Taip pat ir 30 metų patirtį automobilių remonto srityje. Na, komunikabilumo, energijos ir noro dirbti jam irgi netrūksta. „Patikėkite, jei aš išmokau su viena ranka viską daryti, motyvacijos darbui turiu kur kas daugiau nei bet kuris sveikas“, – pasakoja Elanas. Jis džiaugiasi, kad šiuo metu vadovauja gana didelei įmonei, užsiimančiai automobilių remontu.
Elanas sako sutikęs papasakoti savo istoriją ne dėl to, kad norėtų pasiguosti ar pasidžiaugti, kaip jam pasisekė. „Kalbu dėl to, kad norėčiau motyvuoti žmones, ypač jaunus. Pradėti gyvenimą iš naujo turėjau tuomet, kai ir sveikiems žmonėms sunku susirasti darbą. Viską turėjau daryti atkakliai ir iš lėto“, – dalijasi patirtimi Elanas. Jis įsitikinęs – likimą reikia imti į savo rankas: Aš sakau jums: niekas nieko neduos, jei jūs patys nepasiimsit. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.“
Aurelija BABINSKIENĖ
