„Nemanau, kad negalia man trukdo būti žmogumi“

Rūta Kupčinskaitė su vyru Tadu.

Sėkmės formulė
Nustatymai

Beveik du mėnesius vykę ne pirmus metus rengiami „Delfi Metų moters“ rinkimai Marijampolėje gyvenančiai Rūtai Kupčinskaitei pateikė ne vieną staigmeną. Pirmiausia ji netikėtai sužinojo, kad buvo pasiūlyta į šių rinkimų nominantes, vėliau – kad sulaukė didelio portalo skaitytojų palaikymo ir pateko į antrąjį rinkimų etapą, ir galiausiai – pelnė „Delfi Metų moters“ titulą. 

Rūta, kaip sutikai žinią, kad esi įtraukta į „Delfi metų moters“ rinkimus? Kam ši iniciatyva priklauso?

Norinčios dalyvauti šiuose rinkimuose moterys gali teikti savo kandidatūrą arba pasiūlyti kieno nors kito. Mane, man nieko apie tai nežinant, nominavo draugė Reda Aurylaitė. Tiesiog ryte prabudusi gavau žinutę: „Tavęs nepaklausėm, bet nominavom.“ Na, o kai jau tai įvyko ir prasidėjo balsavimai, draugai dalijosi šia žinute, ragino palaikyti. Manęs nepažįstantiems daugiau informacijos suteikė Delfi portale paskelbtas interviu.

Stebėjau balsavimo rezultatus, o patekusi į antrą etapą, kuriame į „Metų moters“ titulą pretendavo premjerė Ingrida Šimonytė, žurnalą senjorams leidžianti be galo energinga ir optimizmo pilna trijų vaikų mama Laura Balčiūtė (jos idėjos ir darbai labai stiprūs ir verti dėmesio) ir aš, tikėjausi būti trečia... Vis dėlto šioje nominacijoje sulaukiau didžiausio palaikymo.

Kiekvienas laimėjimas – labai didelis įvertinimas, nes žinau, kiek mano draugų balsavo, kiek ragino, palaikė. Tai laimėjimas, kuris parodo stiprius draugystės ryšius. Tai laimėjimas visų tų, kurie balsavo.

Atsiimti "Delfi Metų moters" apdovanojimo Rūtą Kupčinskaitę atlydėjo vyras Tadas.

Šiuose rinkimuose buvai vienintelė nominantė, turinti negalią. Nebe pirmą kartą pramini takus į naują visuomenės matomumo, žinomumo, edukavimo erdvę. Koks tai pojūtis?

Išties nesijaučiau, kad ten man vieta, tarp moterų, kurios yra žinomos, girdimos, matomos. Bet laikui bėgant pamačiau nerealų palaikymą iš negalią turinčių moterų, kurios dėl aplinkos neprieinamumo, požiūrio ir kitų dalykų vis dar yra šiek tiek nuvertinamos arba dar vis nepasitiki savimi. Todėl suprantu, kad nešu didelę atsakomybę ir žinutę, jog negalia yra tik įsivaizduojama kliūtis, kurią galima įveikti. Manau, visos nominantės ir visos moterys yra vertos titulo – savito, skirtingo, unikalaus.

Aš nedarau nieko išskirtinio, tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi savo jėgomis, būdu, gyvenimu. Galbūt turiu daug drąsos ir pasitikėjimo savimi, nes nemanau, kad negalia man trukdo būti žmogumi. Tai labiau trukdis kitiems, ne man. O aš kaip keliavau gyvenimo keliu, taip ir keliausiu. Ir jei didžiausia kliūtis man yra laiptai, tai, laimei, visi karantinai ir ribojimai atvėrė langus į virtualų pasaulį, kai buvo nelabai svarbu, kokiu sijonu vilki ar kokiuose rateliuose už ekrano sėdi ir dalijiesi tyromis mintimis be išankstinio vertinimo. Tik taip galima žmonėms leisti susipažinti, pažinti ir pakeisti tą nusistovėjusią negalios etiketę. Vertinkime žmones ne pagal tai, kaip jie atrodo, o ką malonaus jie suteikia.

Neabejotina, kad už tave balsavo daug neįgaliųjų bendruomenės narių, vis dėlto vien jų balsų, ko gero, nebūtų pakakę pelnyti „Metų moters“ titulą. Prie to prisidėjo vis labiau besiskleidžianti tavo ir visos jūsų šeimos – vyro Tado, dukrelės Miglutės – socialinė-edukacinė veikla, ėjimas į visuomenę, prisistatymas jai. Kokiais savo projektais labiausiai džiaugiesi, kurie daugiausiai prisideda prie požiūrio į negalią kaitos?

Taip, tai tiesa, mes su Tadu įkūrėme socialiai atsakingą šeimos verslą, kuris su projektais po truputį juda į priekį. Kaip ir kiekvienas besikuriantis verslas, taip ir mes, keitėme jo koncepciją, tačiau išlikome prie idėjos, kad per edukacijas vaikams, patirtinius susitikimus su suaugusiaisiais leisime pajausti negalią. Supažindinsim su įvairiomis negalios subtilybėmis per pozityvumą, darbą ir veiklą kartu. Mūsų projektuose dalyvaujantys vaikai vos per vieną dieną susipažįsta su klausos, regos, judėjimo negalia, mes leidžiame jiems pabūti neįgaliais. Nepatikėsite, kokių įžvalgų po susitikimo jie pateikia, kiek idėjų, piešinių parsivežame – būtų galima eiti pas garsiausius Lietuvos architektus, kurie net viena ausim nėra girdėję apie galimybes visiems! Su suaugusiaisiais lygiai taip pat bandome ieškoti galimybių visiems. Ir tai veikia. Jei žmogus girdi tik teorijas, istorijas iš televizijos, susidaro nuomonę, tačiau ji gali būti visai kitokia pačiam tai patyrus. Tad po tokių susitikimų galime pasidžiaugti, kad vyksta ne tik žmonių mąstymo, bet ir aplinkos prieinamumo pokyčiai.

Tadas keičia vyrų požiūrį į santykius, šeimos kūrimą. Aš labai tikiu, kad vyrai permąsto, jog negalia nėra trukdis kurti ir puoselėti šeimą.

Šiuo metu su mumis aktyviai dalyvaujanti Miglė daug padeda edukacijose su vaikais, vyksta į susitikimus. Ji labai jaučia aplinką, analizuoja, kur geriau statyti automobilį, kad būtų patogu visiems.

„Delfi Metų moters“ rinkimus pavadinai žaidimu. O kokį pripažinimą laikai svarbiausiu?

Šeima yra aukščiausiais pripažinimas – kad esu jos dalis, kad tokią sukūriau, kad tapau mama ir žmona. Žinoma, be galo malonus kiekvienas įvertinimas, kiekvienas gražus žodis, palinkėjimas. Titulas – irgi. Tačiau veikiu ir viską darau tikrai ne dėl jų, o dėl žmonių gerovės, švietimo ir supratimo. Ir visa tai mes darome kartu su šeima.

Kokius projektus dar brandini mintyse?

Minčių yra daug, tačiau dar bijome jas paleisti, nes viskas priklauso nuo pandemijos eigos ir ribojimų. Tačiau žinome viena – turime atsarginį planą išleisti knygutę šeimai su iliustracijomis ir pamokėlėmis, kaip namuose pasigaminti žaisliukus, kurie suvienytų bendrai veiklai. Beje, šios idėjos autorė yra mūsų Miglė.

O visi kiti darbai nuolat matomi feisbuke – apsilankykite paskyroje „Spanguolės Dirbtuvėlės“.

Kalbėjosi
Aldona MILIEŠKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje