Socialinė iniciatyva „Skirtingos spalvos“ – jau dvejus metus aktyvus projektas, kuriuo siekiama mažinti socialinę atskirtį, dalytis istorijomis apie lėtines ligas turinčius žmones, jų pastangas ir sugebėjimą nepasiduoti net sunkiomis akimirkomis. Ši organizacija parodo, kad Lietuvoje yra daug spalvų, siekia pokyčių ir spinduliuoja optimizmą – rūpinasi tiek informacijos sklaida, tiek žmogiškumo ugdymu.
Diagnozė – ne gyvenimo pabaiga
Organizacijos pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai, mat skirtingos spalvos dažnai atitinka tam tikras ligas, pavyzdžiui, violetinė reiškia Alzheimerį, o žalia – cerebrinį paralyžių. Pavadinimu norima ne tik parodyti ligų vairovę, bet ir optimistiškai priminti, kad net išgirdus diagnozę galima gyventi visavertį, laimingą gyvenimą, tik reikia šiek tiek prisitaikyti, išmokti kitaip elgtis.
Iniciatyvos organizatorius – Dalius Stankevičius, sergantis I tipo cukriniu diabetu. „Nereikia leisti, kad liga tave aplenktų, svarbiausia eiti su ja koja kojon, o dar geriau – būti jos priekyje“, – sako jis. Daliaus nuomone, liga nebūtinai reiškia, kad reikės pasiduoti ir sėdėti ant sofos. Ji gali žmogų motyvuoti judėti į priekį, padėti kitiems, skleisti informaciją bei optimizmą. Diagnozė yra tik žodis, svarbiausia – kaip tu tai priimi ir su tuo kovoji.
Vien pastaraisiais metais organizacija filmavo pokalbius su garsiais Lietuvos žmonėmis, surengė dvi konferencijas, vykdė kampanijas ir akcijas „Dovanok džiaugsmą“, #nebeNORIUGYVENTI ir „Kaip pažinti save?“, taip pat rubrikos „Patarimai“ laidose buvo kalbinami savo srities profesionalai. Iniciatyva šiuo metu gyvuoja trečiuosius metus ir yra numačiusi dar daugiau istorijų, projektų ir pozityvios energijos.
Iniciatyvą galima paremti įsigyjant marškinėlius.
Žmonių istorijos, suteikiančios vilties nepalūžti
Viena įdomiausių praėjusių metų istorijų – interviu su aktoriumi Mariumi Repšiu apie jo bipolinį sutrikimą, kuris, kaip žinia, pasireiškia dviem fazėmis – manija, kuomet žmogus mažai miega, yra ypač energingas, įsivaizduoja esąs visagalis ir talentingas, bei depresija, kuomet išsenka jėgos, asmuo tampa neveiklus, su užslopintu emociniu fonu, nugrimzdęs gilion duobėn. „Skirtingoms spalvoms“ aktorius pasakojo, kad euforijos fazė jam tapdavo tarsi narkotiku, prie kurio jis buvo prisirišęs. Dažniausiai jam pasireikšdavo žaidimo šachmatais, grojimo, sporto ir skaitymo manijos. Net šiai fazei pasibaigus M. Repšys stengdavosi kuo greičiau išsikapstyti iš depresinės būsenos, kad vėl pajustų ekstazę. Pagrindinis išsigelbėjimas – ligoninė. Gydytoja jam padėjo susivokti savyje ir išmokė atpažinti savo ligą, su ja kovoti. M. Repšys ne tik išleido apie tai knygą, bet ir nevengia kalbėti apie savo ligą viešai ir skleisti žinią, kad diagnozė – dar ne gyvenimo pabaiga.
Dar viena istorija – buvusio POLA asociacijos prezidento Šarūno Narbuto kova su kraujo vėžiu. Diagnozę jis išgirdo dar būdamas dvyliktokas. Ši žinia šokiravo ir buvo ypač netikėta, kadangi vaikinas nesijautė prastai, buvo jaunas ir sveikas. Daugiausia baimių, jo teigimu, kyla iš nežinojimo. Todėl svarbu kuo išsamiau išsiaiškinti situaciją, kad būtų galima priimti racionalius sprendimus. Vyras taip pat dalijasi įžvalgomis, kad Lietuvoje vis dar trūksta paskatinamųjų žodžių, kurie suteiktų viltį, ypač onkologinių ligų skyriuose. Optimizmas ir pozityvumas yra labai svarbios vertybės, kurias ne visi gydytojai linkę ugdyti ir puoselėti, perduoti savo paciantams. Organizaciją POLA įkūręs dėl noro padėti ir kitiems vėžiu sergantiems žmonėms, jis sutelkė bendruomenę, besirūpinančią būtent onkologinėmis ligomis sergančiais asmenimis ir taip suteikiančią vilties ten, kur jos, regis, vis dar stokojama.
Justė MEIŠTAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
