Plungiškė Reda Aurylaitė trykšta džiaugsmu. Po beveik pusmetį trukusių „teisybės paieškų“ sulaukė žinios, kad jai nustatytas specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir galės gauti automobilio stovėjimo kortelę. „Svarbausia, kad šia teise nuo šiol galės naudotis ir kiti žemaūgiai – achondroplazijos diagnozę turintys žmonės“, – sako mergina.
Vairuoto pažymėjimas – tik pradžia
Redai buvo 17, kai pateko į avariją – ją partrenkė mašina. Nuo tada automobiliai, juolab mintis, kad pati galėtų sėsti už vairo, merginai kėlė tikrą siaubą. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Praėjus nemažai laiko Reda vis dėlto ryžosi peržengti savo baimes ir išmokti vairuoti.
Praėjusį pavasarį ji atkreipė dėmesį į Neįgaliųjų reikalų departamento pasidalintą kvietimą nemokamai mokytis vairavimo. Paskambino į mokymus organizuojantį Valakupių reabilitacijos centrą, išsiaiškino, kad atitinka jų dalyviams keliamus reikalavimus ir jau birželį sėdo prie kelių eismo taisyklių. „Teoriją mokėmės nuotoliniu būdu, o prasidėjus praktiniams vairavimo užsiėmimams atvažiavau į Kauną. Viskas sekėsi gana neblogai ir rugpjūtį jau turėjau vairuotojo pažymėjimą“, – pasakoja 124 cm ūgio mergina.
Jį gavusi Reda pradėjo svajoti apie automobilį. Žinoma, tai didelis finansinis iššūkis, bet mergina žinojo, kad sunkiai judantys žmonės gali gauti kompensaciją automobiliui įsigyti, jį pritaikyti. „Kadangi visomis naujienomis dalinuosi socialiniuose tinkluose, parašiau ir apie tai, – prisimena Reda. – O tada sulaukiau vienos žemaūgės merginos klausimo: „Ar žinai, kad mes negaunam kompensacijos?“ Negalėjau patikėti – kaip negaunam? Kiti judėjimo sutrikimų turintys žmonės gauna, o mes – ne? Mergina rašė prieš 10 metų bandžiusi gauti šią kompensaciją, bet sulaukė atsakymo, kad jai nepriklauso.“
Reda sako girdėjusi, kad norint gauti kompensaciją, pirmiausia reikia susirasti automobilį, o jau tada tvarkyti visus dokumentus. Vis dėlto nusprendė nerizikuoti ir išsiaiškinti viską nuo pradžių. Pirmiausia kreipėsi į medikus, kurie paruošė reikalingus dokumentus, juos išsiuntė į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT). Ir ėmė laukti. Netrukus „juodasis scenarijus“ pradėjo pildytis – iš NDNT Plungės teritorinio skyriaus gavo atsakymą, kad automobilio kompensacija jai nepriklauso.
Redos laukė ir dar vienas akibrokštas. Į daug kartų keistą Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo aprašą jos negalia taip pat nepateko. „Negana to, paaiškėjo, kad man nepriklauso ir automobilių statymo kortelė. Kažkoks kosmosas...“ – emocingai pasakojo mergina.
Reda nusprendė – visko taip nepaliks. Draugams padedant pasinaudojo galimybe apskųsti Plungės teritorinio skyriaus sprendimą ir parengtą raštą išsiuntė NDNT direktoriui. Deja, lapkričio pabaigoje iš Vilniaus gautas atsakymas ir vėl nenudžiugino – jame buvo rašoma, kad plungiškių priimtas sprendimas teisingas. „Ir dar paaiškino, kad nesu užpildžiusi kažkokio klausimyno. Kai 2013 metais tvarkiausi negalios nustatymo dokumentus, jokio klausimyno nebuvo. Jis tik neseniai atsirado ir niekas neprašė manęs jo užpildyti“, – pasakoja iki šiol nuostabos neslepianti mergina.
Ir su šiuo sprendimu nesutikusi Reda jį apskundė Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
124 cm ūgio mergina galės būti dar savarankiškesnė.
Teisybės ieškojo ir kitur
R. Aurylaitė neslepia – vien NDNT sprendimų apskundimu nesitenkino. Kreipėsi į televiziją, kurios žurnalistų apsilankymas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Redos nuomone, turėjo įtakos būsimiems sprendimams.
Mergina kreipėsi ir į Seimo narę Moniką Ošmianskienę. „Ji atsiuntė su šia problema susijusius teisės aktus ir paprašė atidžiai patikrinti, ar tikrai juose nėra mano ligos. Juose nebuvo nei achondroplazijos, nei šios ligos sukeltų būklių, kurios leistų gauti automobilio įsigijimo ar jo pritaikymo kompensaciją, – sako Reda ir priduria, kad ši analizė jai sukėlė dar daugiau dvejonių. – Ten radau, kad kompensaciją gali gauti ir proto negalią turintieji. Gerbiu šiuos žmones, bet kartu suprantu, kad jie patys automobilio tikrai nevairuos, tai darys jų tėvai. O aš mokiausi vairuoti, nes automobilio man reikia darbui – turiu susikūrusi versliuką, įsisteigusi įmonėlę „Red’siuva“, su savo rankų darbo gaminiais vykstu į muges. Dar dirbu ir Plungės atviro jaunimo centre, lankausi rajono miesteliuose, gyvenvietėse, bendrauju su jaunimu. Visuomeniniu transportu niekur nenuvažiuosi, be to, jis ir nepritaikytas žemaūgiams žmonėms.“
M. Ošmianskienė socialiniuose tinkluose taip pat nusistebėjo. „Paprastai žemaūgiai žmonės automobilio pedalų kojomis nesiekia ir jiems būtinas rankinis automobilio valdymas, tačiau automobilio pritaikymo išlaidų kompensacija jiems šiuo metu neskiriama. Situacija absurdiška, nes net plika akimi žiūrint akivaizdu, kad žemaūgiams būtinas automobilio pritaikymas.
Inicijavau Specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo nustatymo kriterijų sąrašo peržiūrą ir papildymą, kad žemaūgiai žmonės, kuriems būtina automobilio kompensacija, ją gautų“, – savo įžvalgomis pasidalijo Seimo narė. Beje, tai buvo ne pirmas atvejis, kai M. Ošmianskienė inicijavo specialiojo automobilio įsigijimo ar jo pritaikymo kompensacijos skyrimo tvarkos peržiūrą.
Džiugi atomazga
Reda neabejoja, kad žurnalistų, Seimo narės įsitraukimas buvo labai svarbus viešinant šią situaciją, išjudinant reikalus. Mergina sako, kad ir pati buvo pasiryžusi eiti iki galo, jeigu prireiks – dėl savo teisių netgi kreiptis ir į teismą. Neprireikė. Iš Ginčų komisijos gavo laišką, kad skundas gautas ir Komisija jį svarstys. Tiesa, dar paprašė atsisiųsti savo Neįgaliojo pažymėjimo kopiją.
„Sausio viduryje gavau laišką, kad mano liga – achondroplazija – įrašyta į ligų, pagal kurias skiriama kompensacija automobiliui įsigyti ir jį techniškai pritaikyti, sąrašą. Galiu gauti ir automobilio statymo kortelę, – džiaugiasi teisės aktų registre viską pati patikrinusi Reda. – Nuo šiol ne tik aš, bet ir visi kiti žemaūgiai galės tuo naudotis. Mūsų yra tikrai nemažai ir tokių vaikų daugėja – dabar visi galės gauti ir kompensaciją, ir automobilio statymo kortelę.“
Ne vienas žemaūgis vairuoja automobilį, tačiau iki šiol juos pirko už savo pinigus. Kai Reda pasiteiravo Kretingoje gyvenančio bičiulio, jau 10 metų vairuojančio paties nusipirktą automobilį, kodėl nesiskundė, jis tik numojo ranka: „Pasakė, kad nepriklauso, – tai nepriklauso.“ „Vis dėlto niekada nereikia nuleisti rankų ir, jeigu jautiesi teisus, eiti iki galo“, – įsitikinusi mergina.
Laukia dar vienas iššūkis
Reda nekantrauja kuo greičiau išsirinkti tinkamą automobilį. Žino, kad laukia ir dar vienas nelengvas darbas – susirasti, kas pagal visus reikalavimus žemaūgei merginai galėtų pritaikyti automobilį. Sako girdėjusi, kad tokio pritaikymo kainos prasideda nuo tūkstančio eurų. O ir licenciją turinčių meistrų teks paieškoti.
Reda pasakoja besidominti, kaip jos likimo bičiuliai gyvena užsienyje. Pasak jos, ne vienoje šalyje žmonės su negalia už automobilį nieko nemoka – jie gali išsirinkti (iki nurodytos sumos) automobilį ir šis nuperkamas, pritaikomas pagal jų poreikius. „Mes turime ieškotis, kas nuvežtų į automobilių saloną ar turgų, padėtų išsirinkti. Pats ne tik negali jo išbandyti, nes dar nepritaikytas, bet ir parvairuoti, todėl ir vėl turi prašyti kitų žmonių pagalbos. Ir tai dar ne pabaiga – reikia susirasti, kas automobilį pritaikys, taigi ir vėl ieškoti, kas jį ten nugabens. Mažiau bendraujančiam, daug draugų neturinčiam žmogui tai nemenki iššūkiai. Užsienyje viską sutvarko ir tau į kiemą automobilį pristato, – sako Reda. – Po truputį judam į priekį, bet labai lėtai.“
Šiandien visai žemaūgių žmonių bendruomenei svarbia pergale besidžiaugianti mergina sako besivadovaujanti Paulo Coelho įžvalga: „Jei lauksi idealaus meto, niekada nepajudėsi iš vietos; žengti pirmam žingsniui reikia krislelio beprotybės“ ir drąsina likimo bičiulius kovoti už savo teises.
Aldona DELTUVAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
