Siekiant Gineso rekordo – ir dėmesys žmonių su negalia poreikiams

Į žygį – su žinute apie šunis asistentus

Po vidurnakčio su vokiečių avigane Mulan ir keletu savanorių iš palaikymo komandos A. Lolat pradėjo iš anksto gerai apgalvotą žygį. Simbolinę finišo juostą mergina kirto prieš vidurdienį, krapnojant įkyriam rudeniškam lietui. „Gera, kad tokiu oru manęs palaikyti susirinko tiek žmonių. Džiaugiuosi, kad įveikėme suplanuotą atstumą ir pasiekėme savo tikslą“, – sakė finišą pasiekusi Ajana.

Į „Svajonių žygį“ A. Lolat leidosi ne vien siekdama pagerinti Gineso rekordą. Mergina neslepia norėjusi įrodyti, kad žmonės su negalia yra stiprūs, turi svajonių ir jas pildo. „Norėjome kalbėti gražiom akcijom, nenorėjom reikalauti, verkti, – sakė ji. – Mes norėjom kurti vertę ir įrodyti žmonėms, kad galima džiaugtis, galima turėti svajonių.“

Svarbiausias šio žygio tikslas – paskleisti žinią apie šunų asistentų poreikį. „Mes norime šitų šunų Lietuvoje, kad jie būtų legalūs, kad būtų finansavimas, kad žmonės su negalia turėtų visas sąlygas juos turėti, – sakė išsikeltą iššūkį įveikusi Ajana. – Šunys asistentai žmonėms su negalia galėtų padėti išspręsti daug problemų: jie galėtų keliauti, dalyvauti renginiuose ir pan. Tokius šunis Lietuvoje turi vos 5 žmonės. Neturim reglamentavimo, kad šunys asistentai būtų įteisinti“, – sako A. Lolat.

Žygį naktį pradėjusi Ajana teigia, kad toks laiko pasirinkimas taip pat turėjo simbolinę idėją. „Kadangi žmonių su negalia teisės Lietuvoje dar tikrai tamsumoje, mes norėjom pasitikti tą aušrą, tą dieną su bend­ruomene, skleisti idėją – jeigu visi kartu, tai įveiksim tuos pokyčius. Ir kada nors būti neįgaliu žmogumi Lietuvoje bus „kietas“ dalykas – nereikės nei gėdytis, nei slėptis ir mes nebijosime vieni kitų“, – kalbėjo A. Lolat.

Ajana Lolat dalijasi žygio  įspūdžiais.

Lengva trasa – ne Ajanai

Pasaulio rekordui Ajanai būtų pakakę įveikti 10 kilometrų, tačiau pernai Druskininkuose 12 kilometrų nužingsniavusi mergina nusprendė siekti ambicingesnio tikslo. Dar gegužę ji susisiekė su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija ir išsakė norą būtent čia leistis į šį svarbų žygį. Direkcijos atstovas Paulius Macijauskas neslėpė pagalvojęs, kad Vingio parkas, kuriame yra daug asfaltuotų takelių, tiktų labiau, tačiau netruko įsitikinti, kad Ajanos apsiprendimo nepakeis. „Ji pasirinko mūsų gamtinius takus su visais jų iššūkiais: medžių šaknimis, vėjo nulaužtomis šakomis, nukritusiais lapais, – pasakojo žygio trasą suformavęs Paulius. – Tokios trasos – su pasunkinimu ji ir norėjo. O šiandien dar gavo ir lietaus.“ Gali būti, kad ši trasa netgi bus pavadinta Ajanos ir Mulan vardu.

Parinkti maršrutą – tik pusė darbo. Kad jis atitiktų Gineso rekordo kriterijus, reikėjo jį labai tiksliai išmatuoti. Sužinojęs apie šį projektą UAB „Hnit–Baltic“ rinkodaros vadovas, technologijos mokslų daktaras Saulius Urbanas pasakojo pats susiekęs su Ajana. „Sužavėjo ir jos noras, ir pasiryžimas, ir kilnus tikslas, – sakė jis. – Nusprendėm, kad negalim likti nuošalyje ir padarėm viską, ką galėjom, pagal savo profesinę sritį.“

O padaryti reikėjo tikrai nemažai. Pasak S. Urbano, buvo pateikta gana detali dokumentacija, ko reikia, kad šis rezultatas atitiktų Gineso rekordo kriterijus: trasa turėjo būti išmatuota, pažymėta, sukontroliuota. Buvo reikalaujama, kad tai atliktų kvalifikuoti matininkai arba matavimo specialistai. „Kai pamatėme tą reikalavimą, kilo idėja kreiptis į Vilnius Tech (anksčiau – VGTU), kur yra Geodezijos ir kadastro katedra, geriausi Lietuvoje specialistai, – pasakojo S. Urbanas ir pasidžiaugė, kad iš karto sulaukė šios idėjos palaikymo. – Matavome dviem prietaisais: keliamačiu, kuris matuoja nelygius paviršius ir tik­rąjį atstumą metro tikslumu, o kas 100 metrų fiksavome kuoliukais, įkaltais į žemę, ir tas vietas centimetrų tikslumu išmatavom aukštos kokybės GPS imtuvais. O kadangi buvo reikalavimas, kad matavimuose turi dalyvauti nepriklausomi stebėtojai, tai teko kreiptis į Vilniaus universitetą, dirbantį su geografinėmis aplikacijomis. Jie irgi iš karto sutiko ir atsiuntė du žmones. Taigi šį darbą galime pavadinti dviejų universitetų bendradarbiavimo veiksmu.“

Šunys asistentai padeda gyventi džiaugsmingiau

Ajanos idėja sužavėjo ir nemažai savanoriais pasiryžusių tapti žmonių. Dėl lėšų trūkumo siekiant rekordo merginos komandos nariai viską fiksavo patys, todėl Ajana viso žygio metu buvo filmuojama, kas keturias valandas prie jos prisijungdavo po du nepriklausomus liudininkus, kurie viską fiksavo, reikėjo užpildyti daug dokumentų. Visa šį medžiaga perduota Gineso rekordų agentūrai. Tikimasi apie Kalėdas sulaukti jų atsakymo.

Ši iniciatyva padėjo pritraukti ir potencialių A. Lolat įkurto Mulan fondo rėmėjų, geranoriškų žmonių dėmesį – mergina siekia surinkti lėšų tam, kad Lietuvoje būtų parengta ir įtvirtinta šunų asistentų žmonėms su negalia rengimo sistema.

Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas, šunų-pagalbininkų treneris Vaidotas Glodenis pasakojo, kad šiam darbui atrenkami apie dviejų mėnesių amžiaus šuniukai, o jų parengimas užtrunka apie trejus metus. Šuns asistento parengimas atsieina beveik 20 tūkst. eurų.

Šunys asistentai žmonėms su negalia labai reikalingi – jie gali panešti, paduoti daiktus, įjungti ir išjungti šviesą, lydėti žmogų. Su Sora, vienu iš ruošiamų šunų, Ajanos palaikyti atėjusi Renata tikino, kad šie šunys gali ne tik fiziškai palengvinti žmogaus su negalia gyvenimą, bet ir pagerinti jo kokybę, padėti išgyventi emociškai. Pasak jos, tai tam tikra psichosomatinė pagalba. Ajana taip pat džiaugėsi, kad jos namuose apsigyvenus Mulan, jie tapo jaukūs, šviesūs ir pilni šilumos. „Šie šunys žmonėms su negalia gali padėti gyventi patogiau, džiaugsmingiau“, – sakė ji ir pridūrė, jog vardan to, kad negalią turintys žmonės galėtų įsigyti tokį pagalbininką, tikrai verta pasistengti. Mergina sako, kad šis žygis – ne paskutinis: „Kitąmet mes keliausim aplink Lietuvą. Lauksim visų!“

Aldona DELTUVAITĖ
Autorės nuotr.

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.