Ukrainietė Hanna Mandrykina su 8 metų sūnumi Oleksijumi gyveno Zaporižės mieste.
Prasidėjus karui jie liko savo namuose.
Kai pradėdavo kaukti sirenos, slėpėsi namo rūsyje.
Hannai buvo sunku su sūnumi nusileisti į rūsį.
Reikėjo leistis iš 8 aukšto.
Oleksijus nuo gimimo turi negalią, nevaikšto.
Hannos vyras jau 5 metus dirba Lietuvoje.
Jis prašė, kad Hanna su Oleksijumi kuo greičiau išvažiuotų iš Ukrainos.
Iš pradžių norėjo važiuoti savo mašina.
Bet Hanna vairuoja dar neseniai, todėl nedrįso pati važiuoti.
Iš Zaporižės buvo galima išvažiuoti traukiniu.
Jie pasiėmė būtiniausius daiktus, du katinus ir nuvažiavo į traukinių stotį.
Nuo karo bėgo daug žmonių.
Traukiniu jie važiavo iki Lvivo, o paskui autobusu iki Lenkijos sienos.
Ten juos pasitiko vyro draugas ir parvežė į Marijampolę.
Iš pradžių jie apsigyveno name su kitomis ukrainiečių šeimomis.
Paskui išsinuomojo kitą namą.
Hanna džiaugiasi, kad lietuviai jiems labai padeda.
Atvežė maisto, higienos priemonių, visokių daiktų.
Lietuvoje Oleksijui nustatė sunkų neįgalumo lygį.
Techninės pagalbos neįgaliesiems centras jam skyrė naują vežimėlį.
Dar atvežė lovą, čiužinį, darbo kėdutę, vaikštynę.
Oleksijų priėmė į Marijampolės „Žiburėlio“ mokyklą-daugiafunkcį centrą.
Jam ten labai patinka.
Hanna turi prižiūrėti iš mokyklos grįžusį neįgalų sūnų, todėl negali dirbti.
Bet Hanna pradėjo mokytis lietuvių kalbos.
Lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams organizuoja
Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras.
Kursuose mokėsi apie 100 ukrainiečių.
