Gintaras Balčiūnas juda neįgaliojo vežimėliu.
Jis dirba socialiniu darbuotoju Jurdaičių (Joniškio rajone) socialinės globos namuose.
Kai Gintarui buvo 25 metai, jis pateko į automobilio avariją.
Jam lūžo stuburas.
Dabar Gintaras negali vaikščioti.
Po avarijos Gintaras gyveno Joniškyje su tėvais.
Namuose viskas buvo pritaikyta.
Bet Gintaras labai liūdėjo.
Jis manė, kad gyvenimas baigėsi.
Paragintas kitų neįgaliųjų vežimėliais judančių žmonių
Gintaras pradėjo lankyti Šiaulių sporto klubą „Entuziastas“.
Jame sportuoja žmonės su fizine negalia.
Gintaras negalėjo dirbti ankstesnio darbo.
Bet dirbti norėjo.
Įsidarbino administratoriumi vienoje Joniškio picerijoje.
Picerija užsidarė, bet Gintaras ir vėl gavo darbą.
Kurį laiką Gintaras stebėjo filmavimo kameras.
Bet buvo neįdomu.
Jis pradėjo mokytis socialinės pedagogikos Šiaulių universitete.
Jis nežinojo, ar gaus darbo pagal specialybę.
Bet sėkmingai baigęs mokslus įsidarbino senjorų namuose.
Reikėjo daug išmokti.
Dabar jau 3 metus Gintaras dirba Jurdaičių socialinės globos namuose.
Gintaras sako, kad globos namų gyventojai tokie pat žmonės, kaip ir mes.
Reikia tik juos suprasti.
Ir turėti kantrybės.
Gintaras juos išklauso, padeda paskambinti artimiesiems per kompiuterį.
Jis kartu su globotiniais važiavo į stovyklą pajūryje.
Taip pat aplankė Rokiškį.
Gintarui buvo smagu stebėti, kaip globotiniai gieda bažnyčioje.
Jis džiaugiasi, kad bendradarbiai jam padeda
ir negalios neakcentuoja.
Dabar Gintaras gyvena kaime senelių name.
Pats viską susitvarko.
Kai kažko negali padaryti, atvažiuoja padėti brolis.
Gintaras dažnai aplanko mamą, kuri gyvena Joniškyje.
Kartais sportuoja sporto klube.
Jis sako, kad nesiskiria nuo kitų žmonių,
tik juda kitaip.
