15
P, Lap
9 Nauji straipsniai

Trapių karpinių pasaulyje – harmonija ir sielos atgaiva

Genutė Bučiūnienė jubiliejinėje Lietuvos tautodailininkų sąjungos parodoje.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Tautodailininkė Genutė Bučiūnienė – ažūrinių karpinių meistrė. Tačiau mintyse susikurtas ornamentas, baltas popieriaus lapas ir aštrios žirklutės jai – ne kasdienybės dalis. Karpiniai – jos sielos atgaiva. Nuraminanti, dvasinės pusiausvyros suteikianti. Tai apie dešimtmetį besitęsiantys tikrieji sielos atlaidai.

 

Genutė Bučiūnienė – tarptautinės parodos dalyvė. 

Karpiniai – dvasios skausmui malšinti

Dar prieš 11 metų menu, neįgaliųjų kūryba besidominčiųjų pasaulyje buvo gerai žinomas dailininkės tapytojos Rūtos Bučiūnaitės vardas. Sunkia raumenų atrofijos forma sirgusiai, tačiau aštriu protu ir menininkės gabumais apdovanotai dukrai Genutė paskyrė tris savo gyvenimo dešimtmečius. Jų gyvenimai buvo tarsi vienas. Todėl kai piligriminėje kelionėje Italijoje užgeso Rūtelės gyvybė, Genutės sieloje atsivėrė skausmo ir širdgėlos praraja...

Dukrai iškeliavus Amžinybėn, motina ilgai negalėjo rasti sau vietos. Kurį laiką tarsi ugnis deginę Rūtos liesti daiktai pamažu pradėjo traukti, raminti. Genutė intuityviai ėmė tęsti duk­ros darbus. „Daugelį metų buvau šalia Rūtos, dalyvavau jos kūrybos procese – dėl raumenų atrofijos kenčiančiai dukrai reikėjo ir drobę, dažus paduoti, ir teptukus išplauti, – pasakoja moteris. – Rūta net ne tik tapė, bet ir karpė. Ši meno rūšis man atrodė paprastesnė, prieinamesnė, todėl ir paėmiau į rankas Rūtelės žirklutes...“

Pirmieji Genutės karpiniai – kryžiai. Dukters netektį išgyvenanti motina paguodos ieškojo religijai artimuose kloduose. Tarytum specialiai kas stumtelėjo ir fotoalbumą su Lietuvos kryžių nuotraukomis. Pamažu jų siluetai sugulė ant baltų lapų. Moteris kryžius piešė labai kruopščiai, stengdamasi nepraleisti nė menkiausios detalės – buvo įsitikinusi, kad turi išlaikyti šių sak­ralinių kūrinių autentiškumą. O paskui pabiro karpomo popieriaus skiautelės....

Apie metus karpytų kryžių Genutė niekam nerodė. Šie išgyvenamo skausmo liudytojai buvo labai asmeniški. Tarsi pačios karpytojos sielos veidrodis – tylus savo gyvenimo, jo virsmo apmąstymas. Praėjo nemažai laiko, kol rengdama jau gerokai vėliau sukurtų karpinių parodas, Genutė pasiryžo pasidalyti ir vienu kitu šio sunkaus periodo atspindžiu.

 

Genutės Bučiūnienės karpytos užuolaidėlės.

Tautodailininkių šeima

Lietuvos tautodailininkų sąjunga į savo šeimą priėmė visas tris Bučiūnų šeimos moteris. Pirmoji šį titulą gavo į Amžinybę jį nusinešusi tapytoja Rūta Būčiūnaitė. Tautodailininkės vardu didžiuojasi ir kita pripažinimą pelniusi Genutės dukra – Zypliuose (Šakių r.) kurianti keramikė Eglė Kurcikevičienė. Karpiniams laiko negailinti Šakių rajono neįgaliųjų draugijos narė G. Bučiūnienė tautodailininke tapo vėliausiai. Moteris svarsto, ar tik ne iš savo tėvelio – gabaus staliaus, dailidės tą kūrybinę gyslelę bus paveldėjusi, dukroms, vaikaičiams perdavusi. Anūkė Reda į grafiką linksta, anūkas Rokas – į kalvystę...

Visi G. Bučiūnienės kūriniai iškarpyti manikiūrinėmis žirklutėmis plonyčiais lenktais galiukais. Kurį laiką moteris dirbo su Rūtos paliktomis žirklėmis, o kai šios „pavargo“, įsitaisė naujas. Nepigias, iš gero metalo pagamintas. „Ir saugoju kaip savo akį, iš rankų nepaleidžiu. Jos – pagrindinis mano kūrybos įrankis“, – šypsosi moteris.

Kiekvienas menininkas turi savo kūrybos techniką. Ne išimtis ir karpytojai. Genutė neslepia – ji nėra didelių įmantrybių šalininkė, kūrybai neieško itin brangių priemonių. Savo ornamentus moteris paprastai sutalpina standartinio A4 formato popieriaus lapuose. „Kadangi dirbu su žirklutėmis, ne su peiliuku, kaip kai kurie kiti karpytojai, didelio formato popieriaus lapo negalėčiau išsaugoti nesuglamžiusi, nesuplėšiusi“, – pasakoja Genutė.

Karpinys – ne stabilus popieriaus lankstinys. Tai lengvutis, dažnai į voratinklį panašus kūrinys. Trapus jo grožis atsiskleidžia tik ant tinkamai priderinto fono. Tautodailininkei G. Bučiūnienei artimiausias klasikinis spalvų derinys: jeigu karpinys baltas, jam parenka juodą foną, jeigu iškarpytas ažūras juodas (beje, tokį karpyti gerokai sunkiau, nes norimą ornamentą reikia piešti ant plono permatomo popieriaus ir tik jį pritvirtinus prie pagrindo imtis žirklučių) – jį klijuoja ant balto fono. Paveikslų pagrindui Genutė paprastai naudoja vatmano lapus. Karpinius ant jų tvirtina labai kruopščiai – klijais patepa net smulkiausias detales. Tautodailininkė pasakoja žinanti ir apie kitų karpytojų naudojamus būdus: vieni klijais ištepa visą būsimo karpinio popieriaus lapą, o paskui juos „atgaivina“ karštu lygintuvu prispausdami karpinį prie pagrindo. Kiti klijais suvilgo tik stambesnes detales. Išmėginusi tiek vieną, tiek kitą techniką Genutė vis dėlto liko prie savosios. Kaip ir prie paveikslų rėminimo pačios rankomis. „Ir čia pravertė patirtis, kurią įgijau padėdama Rūtelei rėminti jos tapytus paveikslus...“ – pasakoja kūrėja.

 

 

Genutės Bučiūnienės karpiniai.

Kiekvienas karpytojas – savitas kūrėjas

Karpinių tradicija siekia XIX amžių. Tačiau sunku aptikti laiko išbandymus išlaikiusių kūrinių – popierius labai netvari medžiaga. Todėl karpinių puoselėtojai ragina iš naujo atrasti šią vaizduojamojo meno rūšį, į ją perkelti tautiniam paveldui būdingas detales, augalinius motyvus. Jie artimiausi ir G. Bučiūnienės širdžiai. Į kokius stebinančius ir originalius raštus, ornamentus jie sugula, susiraito! Moteris yra sukūrusi ir ne vieną karpinių cik­lą – po 5 vienos tematikos kūrinėlius. Vienas jų – angelų ciklas „Juodai balti sapnai“. Pasak karpytojos, tokias kūrinių grupes labai patogu pateikti „Aukso vainiko“ atrankoms.

Genutė žavisi Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės karpiniais. Pernai Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtame dailininkų plenere susipažinusi su karpytoja Rasa Slesoriūniene atrado visai kitokį kūrybos stilių. Tautodailininkė yra iškarpiusi keramikų Valiušių šeimą – viename paveiksle įamžinusi tris kartas. Dar kitoks karpinių meistrės Kristinos Stasės Mažukaitienės braižas. Jos karpytos snaigės – tarsi tikri delnuose tirpstantys gamtos kūriniai.


Meditacijai prilygstantis užsėmimas

G. Bučiūnienė atvirauja, kad ornamento karpymas – ne pati sunkiausia kūrybos dalis. „Man kur kas sunkiau nusipiešti tą ornamentą“, – prisipažįsta tautodailininkė. Gal todėl Genutę vis dažniau galima išvysti Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamuose dailininkų pleneruose. Ji dalyvavo linoraižinių kūrimo mokymuose, daug naudingos patirties pasisėmė iš pernai Vepriuose su neįgaliais menininkais savo išmintimi noriai besidalijusios dailininkės Dalios Puodžiukienės. Ir Šakiuose, Griškabūdyje rengiamų dailės mokymų stengiasi nepraleisti – kiekvienas mokytojas savaip padeda lavinti piešimo įgūdžius, tobulėti.

Tai atsispindi ir Genutės karpiniuose – jie darosi sudėtingesni, dar labiau perregimi. Moteris prisipažįsta ir pati nusišypsanti, kai po ranka pasipina koks nors iš pirmųjų kūrinėlių. „Norint, kad karpiniai trauktų akį, reikia labai daug dirbti. Tik taip susiformuoja įgūdžiai, profesionalumas. Atsiduoti tik šiai kūrybai negaliu – viena gyvenu didelėje sodyboje, taigi darbas darbą veja, – pasakoja stuburo traumos padarinius iki šiol jaučianti, todėl jėgas tausoti privalėjusi išmokti moteris. – Man karpymas – ne amatas, ne pragyvenimo šaltinis, o dvasinė pusiausvyra, meditacija.“


Tarptautinės parodos eksponatai

G. Bučiūnienė neslepia – labai praverstų karpytojų plenerai, mokymai. Deja, tokios tradicijos nėra. Moteris iki šiol šiltai prisimena Tėvo Stanislovo namuose – senojoje klebonijoje kaunietės tautodailininkės Eglės Vindašienės iniciatyva surengtą pirmąjį Lietuvos karpinių meno meistrų ir mėgėjų plenerą „Paberžės vasara“. Pasak Genutės, čia susirinkusios moterys ne tik kūrė, mokėsi viena iš kitos, bet ir gavo puikią dvasinę įkrovą. „Ten tokia gera aura buvo“, – iki šiol mena ji. Atsidėkodamos plenero dalyvės dailiausiomis užuolaidėlėmis išpuošė klebonijos langus, lentynėles.

Beje, užuolaidėlių karpymu Genutę irgi O. Tumėnaitė-Bražėnienė užkrėtė. Atidėjusi šalin visus darbus net į Alytuje jos surengtus kursus važiavo. „Užuolaidėles patogiau karpyti iš sulankstyto popieriaus (tam labai tinka plonyčio faksinio popieriaus juostos) – taip lengviau sukurti simetriškai pasikartojančius motyvus, į kuriuos sugula rombai, kvadračiukai, mūsų tautinei puošybai būdingi tulpių žiedeliai, kiti augaliniai motyvai“, – pasakoja tautodailininkė.

Viena iš įsimintiniausių G. Bučiūnienė vadina Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusią tarptautinę popieriaus karpinių parodą „Karpinių Kalėdos 2015 m.“. Joje buvo eksponuojami 138 autorių darbai iš 13 šalių: Lietuvos, Baltarusijos, Italijos, Japonijos, JAV, Kinijos, Lenkijos, Moldovos, Olandijos, Rusijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Vokietijos. Lietuvai atstovavo 48 karpytojai, tarp kurių buvo ir G. Bučiūnienė. Paro­dos organizatoriams ji buvo nusiuntusi 4 savo karpinius. Du iš jų papuošė tarptautinę ekspoziciją. Nugalėtojų parodos organizatoriai nerinko. Jais tapo visi šią meno šaką puoselėjantys kūrėjai.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt