Keturioliktą kartą į Vilniuje, Katedros aikštėje, rengiamą šventę „Tau, Vilniau!“ susirinkusių neįgaliųjų šiemet laukė nemažai naujovių. Tradiciškai apie porą tūkstančių dalyvių sukvietęs socialinis integracinis renginys šįsyk prasidėjo šventine eisena, Bernardinų sode koncertavo meno mėgėjų kolektyvai, o renginio svečiai galėjo išmėginti neįgaliųjų puoselėjamus amatus.
Anykštėnė Alė Janušienė į mugę atvežė jaunimo pamėgtų kardiganų.
Šventinė nuotaika pasklido dar plačiau
Šventės „Tau, Vilniau!“ organizatorė Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkė Viktorija Vitaitė pasakoja, kad buvo įsiklausyta į pernai socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio išsakytas mintis, jog neįgaliųjų kūryba turėtų pasklisti po platesnes sostinės erdves, įsilieti į bendrą šventės šurmulį, tad šiemet buvo nemažai pokyčių. Tiesa, pasak V. Vitaitės, nebuvo stengtasi iš esmės pakeisti neįgaliesiems skirtą šventę, žengta nedideliais žingsneliais, tačiau naujovių tikrai nesibaiminta. Viena jų – neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos tapo renginio organizatorių partneriais ir prisiėmė atsakomybę į sostinę sukviesti pačius kūrybiškiausius rankdarbių kūrėjus, meno mėgėjų kolektyvus. Sutarta, kad reikia kelti kokybės kartelę ir visai visuomenei parodyti, kad neįgaliųjų kūryba – ne mažiau vertinga už kitų šiose srityse dirbančiųjų. V. Vitaitės nuomone, tokia atranka pasiteisino.
Ir pati šventė prasidėjo nauju akcentu – šventine eisena nuo Rotušės iki Katedros aikštės, kur ir vyko tradicinis renginys. Į eiseną rikiavosi nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų, šventės dalyvių atstovai: dainininkai, amatininkai, tautodailininkai, savanoriai. Apie iš visos Lietuvos susirinkusius eisenos dalyvius bylojo įvairių regionų vėliavos, užrašai ant plakatų. Šventinei nuotaikai „dirigavo“ eisenos priešakyje žygiavęs valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Eisenos dalyviai traukė ir džiugino praeivių akį, šie jiems mojavo, fotografavo, filmavo.
Daugiau kaip pora šimtų eisenos dalyvių, pasak V. Vitaitės, tik pradžia. Renginio organizatorė neabejojo, kad kitąmet jau į 15 kartą surengtos šventės paradą įsitrauks kur kas daugiau žmonių. To linkėjo ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė. Juk, pasak jos, šventė „Tau, Vilniau!“ – svarbiausias kasmetinis neįgaliųjų renginys, kurį jau drąsiai galima vadinti nacionaliniu.
Nekantriai jo laukiantis prisipažino ir šventės globėjas L. Kukuraitis. Ministras pasidžiaugė, kad čia susirinkę neįgalieji, žmonės, kuriems reikia visų mūsų pagalbos, yra geriausias įrodymas, jog sveika ir brandi tik ta visuomenė, kuri visus priima, visais didžiuojasi. Ir Vilnius tai daro. Juk toks buvo ir šio renginio šūkis: „Už miestą tau ir man“.
Į Katedros aikštę susirinkusių renginio dalyvių taip pat laukė nemažai naujovių. Tradicinis palapinių miestelis šiemet susiskirstė į daug mažų miestelių. Tiesa, teko šiek tiek susispausti. Lietuvos neįgaliųjų draugijai, turinčiai 64 asocijuotas nares, buvo skirta tik 15 palapinių.
Smagu susitikti šventėje (iš kairės): LND pirmininkė Jelena Ivančenko, Alytaus r. neįgaliųjų draugijos pirmininkė Marytė Bernatavičienė, Prienų r. – Irena Valatkevičienė ir Jonavos r. – Valerija Lopetienė.
Grožio kūrimo terapija
Alytaus rajono neįgaliųjų draugijos prekystalis traukė... gintaro papuošalais. Originalius vėrinius iš lietuviško aukso kurianti Ramutė Jovaišienė pasakojo neatsispyrusi jų grožiui, Palangoje mažučių gintaro gabalėlių prisipirkusi, tad dabar visus ir stebina savo papuošalais. Moteris džiaugėsi – jais besidominčių žmonių netrūko, o viena pirkėja prasitarė net į Los Andželą jos vėrinį išsiųsianti.
Gintaras – ne vienintelė šios auksarankės kūrybos medžiaga. Pirmąjį koljė prieš 10 metų numezgė virbalais iš karoliukų. Ir dabar juos ant vielutės veria, originalius papuošalus formuoja. Ramutė pasakoja, kad nei schemų, nei pavyzdžių internete neieško, kopijuoti nemėgsta, pasikliauja savo vaizduote. Gyvenime ir drabužius siuvusi moteris juokauja: jai visada labiausiai patikdavo klientės, kurios leisdavo improvizuoti. „Užtekdavo, kad pasakytų, ko nenori, o toliau viską pati sugalvodavau“, – šypsosi moteris. Tas pats ir papuošalus kuriant.
R. Jovaišienei patinka ir kvilingas – tokius atvirukus, paveikslus iš susuktų popieriaus juostelių sukomponuoja, kad aplinkiniai tik aikčioja. Gaila, kad nėra kur parduoti sukurtų dirbinių, o medžiagos juk kainuoja. Bet dukra nuramina: „Mama, jeigu sėdėtum ir nesidžiaugtum, o nervintumeisi dėl visko, tai vaistams daugiau išleistum.“ „Ir tikrai, atsisėdu prie rankdarbio ir pamirštu visas ligas ir skausmus“, – sako R. Jovaišienė.
Grožio kūrimo terapiją geriausiais vaistais vadina ir Klaipėdos „Gubojai“ priklausanti šilutiškė Alina Aleničeva. Liną, medvilnę su polimeriniu moliu suderinusi moteris stebino liaudiškus motyvus atkartojančiais papuošalais. Alina pasakojo šią idėją sugalvojusi tik prieš metus, o dabar jos papuošalai jau pasklido po pasaulį. Prieš 15 metų raminantį užsiėmimą susirasti ją paragino medikai. Taip ir atsirado pirmieji iš karoliukų verti papuošalai. Jie ir užkariavo visą moters dėmesį, neliko laiko galvoti apie ligą. Ir ši atsitraukė.
Papuošalų netrūko ir ant kitų kūrėjų prekystalių. Kaip visada, kruopščiais vėriniais, dailiomis segėmis žavėjo Alfonsa Burneikienė iš Anykščių, Birštono, Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos, iš kitų šalies vietų į Katedros aikštę suvežti auksarankių dirbiniai.
Jurbarko rajono neįgaliųjų draugijos darbštuolės nustebino originaliais rinkiniais šeimininkėms.
Vis daugiau praktiškų dirbinių
Vis dažniau mugių lankytojai stabteli prie praktiškais dirbiniais nuklotų prekystalių. Prie tokio pirkėjų poreikio taikosi ir rankdarbių kūrėjai. Jurbarko rajono neįgaliųjų draugija šventės „Tau, Vilniau!“ mugei prisiuvo lininių rinkinių šeimininkėms – į dailų maišelį įdėta prijuostė, pirštinė, puodkėlė. Viskas pasiūta labai tvarkingai, kruopščiai, iš kokybiško audinio – tokį rinkinį norėtų turėti kiekviena šeimininkė. Šio amato jurbarkiškes moko 40 metų profesionalios siuvėjos patirtį turinti Laima Vyturienė. Draugijos pirmininkė Vida Pieniutienė pasakoja, kad į užimtumo būrelį besirenkančios 10–12 moterų kuria įvairius rankdarbius. Pastaruoju metu siuva rinkinius šeimininkėms. Labai stengiasi, kad jų dirbiniai būtų kokybiški, džiugintų žmones. Kartais ir pačios pinigėliais prisideda, kad būtų galima nusipirkti gerų audinių – toks siuvinys visai kitaip atrodo. Už parduotus gaminius gautus pinigus panaudoja naujoms medžiagoms įsigyti – taip ratas ir sukasi.
Vis dėlto V. Pieniutienė neslepia – ją šiemetinės šventės organizatoriai nuvylė. Ir ne tik todėl, kad vienoje palapinėje reikėjo sutilpti dviem draugijoms. Pasak jos, reikalavimas į mugę atvežti tik itin kokybiškus dirbinius diskriminuoja sunkiausią negalią turinčius žmones, kurie net ir labai stengdamiesi nepajėgia visko nepriekaištingai atlikti. O jiems taip svarbu, kad žmonės pamatytų jų darbelius, įvertintų pastangas.
Puse palapinės tenkinosi ir Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugija. Rankdarbių būrelio „Kamanė“ vadovė Dalė Baltanavičienė pasakojo, kad vilkaviškietės į sostinę atvežė ne tik jų vizitine kortele jau tapusių lininių, iš kitokių audinių siūtų krepšelių, bet ir įvairių lietuviška atributika pagražintų dirbinių – mažučių kojinaičių, Marijos Kaminickienės darželyje auginamų levandų žiedeliais kvepiančių maišelių, Aldonos Merkevičienės kryželiu siuvinėtų ir Birutės Duobienės dailiai apipavidalintų atvirukų.
Praktiškais gaminiais pasirūpino ir Jiezno krašto žmonių su negalia sąjungos moterys. Sigutė Kimbirauskienė džiaugėsi, kad sostinėje yra daug šaunių šeimininkių, noriai pirkusių jos prijuostes. Pirkėjus viliojo ir Augenijos Stoškuvienės veltos skraistės. Ant šios organizacijos prekystalio buvo ir daugiau įvairių veltų gaminių – nuo nedidelių segėmis tapusių rožyčių, net skalbimo mašina išskalbtų formos neprarandančių šlepečių iki puošnių skrybėlaičių. „Keturios šiuo virusu užsikrėtusios moterys gali nuvelti viską, ko širdis užsigeis“, – šypsojosi tą virusą iš Molėtų rajone vykusių mokymų į Jiezną parvežusi A. Stoškuvienė.
Pastaruoju metu jaunimo itin mėgstamais kardiganais (ilgus švarkus primenančiais drabužiais) mugėje prekiavo anykštėnė Alė Janušienė. Dar vaikystėje iš mamos išmokusi siūti, vėliau ir specialius mokslus baigusi moteris ir dabar pagal verslo liudijimą individulių užsakymų nesipurto. Ir Neįgaliųjų draugijai įvairių sumanymų pasiūlo. Visai neseniai anykštėnės pradėjo siūti žaislus. Švelnūs, minkštučiai katinėliai traukė ir mažųjų šios mugės lankytojų dėmesį.
Jiezniškės Sigutės Kimbirauskienės prijuostės.
Susidomėjimo sulaukė edukaciniai užsiėmimai
Šventės „Tau, Vilniau!“ organizatoriai mugės dalyvius ragino ne tik savo dirbiniais prekiauti, bet ir pasidalyti patirtimi, surengti edukacinių pamokėlių. Tiems, kas į šį kvietimą atsiliepė, ir palapinėmis dalytis nereikėjo.
Daugiau kaip 10 metų siuvinėjanti ukmergiškė tautodailininkė Daiva Malinauskienė į mugę ir siuvinėjimo lankelį atsivežė, ir iš anksto būsimo paveikslėlio siužetėlį ant drobelės nusipiešė, ir reikiamų spalvų siūlų parinko. Ne viena čia prisėdusi moteris jaunystės laikų pomėgį prisiminė, kitaip dygsniuoti išmoko.
Nemažo susidomėjimo sulaukė ir Vilniaus neįgaliųjų dienos centro rankdarbių būrelio mokytojos Laimos Stanėnaitės popierinių gėlių gaminimo pamokėlės. Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Julė Senavaitienė sakė, kad jų organizacijos moterys buvo pasirengusios pamokyti verti papuošalus iš karoliukų, deja, neatsirado norinčių tai išbadyti. Užtat prie tapybos ant vandens – ebru dirbtuvėlių net eilutė sustojo. Daug kas norėjo namo parsinešti ant vandens tapyto paveikslėlio atspaudą. Mugės dalyviai galėjo išmokti ir apyrankes rišti, ir sapnų gaudykles gaminti, ir dar ne vieną amatą išbandyti. Šis šventės eksperimentas tikrai pasiteisino.
Alytiškė Ramutė Jovaišienė pamėgo gintarą.
Susidomėjimo sulaukė ir Gedimino kalno papėdėje pristatytos neįgaliųjų sporto šakos: buvo galima pažaisti tinklinį sėdint, išbandyti akmenslydį, aklųjų tenisą, daugiau sužinoti apie neįgaliųjų tenisą.
Šventė „Tau, Vilniau!“ neįsivaizduojama be „Spalvų muzikos“ orkestro pasirodymų. Tačiau tik retas žino, kaip atrodo šių muzikantų natų sąsiuviniai, juk pažinti įprastą muzikos raštą jiems labai sunku. O tądien, žvelgdamas į ant penklinės skirtingomis spalvomis sužymėtas natas, kiekvienas norintis spalvotomis metalofono plokštelėmis galėjo pabandyti sugroti vaikišką dainelę „Du gaideliai“. Ir ne visiems iš pirmo karto tai pavyko...
Muzika skambėjo ir Bernardinų sode – čia koncertavo net 24 meno mėgėjų kolektyvai. Tarp jų – ir nemažai neįgaliųjų draugijų vokalinių ansamblių. Pasak muzikalioje šeimoje gimusios ir nuo jaunystės su daina nesiskiriančios Ignalinos rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Putinas“ dainininkės Liudos Baltuškienės, tai buvo gera repeticija prieš netrukus prasidėsiančią Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamą „Vilties paukštę“.
Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.
