21
K, Lap
11 Nauji straipsniai

Teismo sprendimo šokiruota neįgaliųjų pora rankų nuleisti nežada

Aušra Jankauskienė įsitikinusi – niekas už ją negali nuspręsti, kaip gyventi ir kiek vaikų auginti.

Tolerancijos link
Nustatymai

Pustrečių metų nagrinėtoje lazdijiškės Aušros Jankauskienės byloje, tyrusioje neteisėtą neįgalios moters sterilizavimą, paskelbtas nuosprendis. Kauno apygardos teismas ieškinį tenkino iš dalies: A. Jankauskienei priteisė 25 tūkst. eurų neturtinės ir 1 tūkst. eurų turtinės žalos, jos sutuoktiniui Dariui Jankauskui – 6 tūkst. eurų neturtinės žalos. Tai maždaug penktadalis ieškinyje nurodytos 150 tūkst. eurų sumos, kurią turės atseikėti Lazdijų ligoninė. Tiesa, konkretaus gydytojo kaltės teismas nenustatė.

Šokiruojantis atsakymas

Cerebrinio paralyžiaus nuo vaikystės lydimi Aušra ir Darius Jankauskai kartu jau 16 metų. 15-metį sūnų auginanti pora ilgai svajojo apie dar vieną kūdikį, deja, jo susilaukti niekaip nesisekė. Ėmė ieškoti priežasties ir atkakliai varstyti įvairių medicinos įstaigų duris. Atsakymą pavyko sužinoti tik atlikus diag­nostinę laparoskopiją – vaikų Aušra negali susilaukti dėl jai atliktos sterilizacijos, kiaušintakių atidalijimo.

Dėl tokios operacijos į medikus niekada nesikreipusi moteris patyrė šoką. „Ta žinia mane siaubingai sukrėtė, – jaudulio iki šiol neslepia ji. – Bandėme prisiminti, kada ir kaip galėjo būti atlikta tokia operacija. Vienintelė galimybė – 2004-aisiais Lazdijų ligoninėje atliktas Cezario pjūvis, kai gimė mūsų sūnus. Daugiau jokių pilvo operacijų man nebuvo atlikta. Tai patvirtino ir mano ligos istorija – joje nėra jokių įrašų apie operacijas.“

Po šoko atsigavę sutuoktiniai nusprendė eiti iki galo ir išsiaiškinti, kas taip pakoregavo jų šeimos gyvenimą. Aušra ir Darius kreipėsi į advokatą ir apsvarstę visas aplinkybes iškėlė bylą Lazdijų ligoninei.

Aušra ir Darius Jankauskai kartu jau 16 metų.

Neatsispyrė artimųjų prašymui?

„Neabejoju, kad kiaušintakių atidalijimą atliko mane operavęs gydytojas, – sako Aušra. – Tačiau norėjome išsiaiškinti, ar jis pats ryžosi tokiam žingsniui, ar vykdė mūsų artimųjų prašymą?“

Pora neslepia, kad artimieji nuo pat pradžių nepritarė jų santuokai. Esą susituokę du neįgalūs žmonės nesugebės savarankiškai gyventi, jiems nuolat reikės padėti. Sužinoję, kad Aušra laukiasi, ėmė dar labiau nerimauti: kas augins rateliais judančios moters vaiką? Juk ji nepajėgs nei išmaudyti kūdikio, nei kitaip juo pasirūpinti. Į Darių didelių vilčių nedėjo – vyras lieka vyru, o kuris gi, anot jų, imasi tokios atsakomybės? Be to, jis irgi neįgalus.

Pora įsitikinusi, kad be jokio pagrindo į perdėtų globėjų vaidmenį įsijautę artimieji ir paprašė gydytojo padaryti taip, kad bent jau daugiau vaikų jiedu nesusilauktų. Nei Aušros, nei Dariaus šeimų nariai neprisipažino taip padarę. Tokią poros prielaidą atmetė ir bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas.

„Tuomet visa atsakomybė tenka gydytojui, – sako Aušra. – Aš ne vienintelė neįgaliojo vežimėliu judanti moteris, norinti susilaukti vaikų. Yra šeimų, auginančių ir po du, ir po tris vaikus. Mudviem su vyru, o ne kokiam nors gydytojui spręsti, kiek jų turėti, kaip juos auginti.“


Teismo ekspertizė sterilizacijos faktą patvirtino

Lazdijų ligoninė, Aušrą operavęs gydytojas su poros iškeltais kaltinimais nuo pat pradžių nesutiko. Buvo neigiamas ir pats sterilizacijos faktas. Vis dėlto teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad moteriai buvo atidalyti kiaušintakiai. Beje, tai buvo atlikta labai profesionaliai: nustatyta, kad kiaušintakių defektai simetriški, vienodi. Ir atsiradę dėl mechaninio poveikio, o ne įgimta patologija (tokiai esant Aušra nebūtų galėjusi susilaukti ir pirmojo kūdikio). Ekspertai patvirtino ir tai, kad kitų chirurginių pilvo operacijų, išskyrus Cezario pjūvį ir diagnostinę laparoskopiją, Aušra nebuvo patyrusi.

„Kokių įrodymų dar reikia? Jau ir taip surinkti faktai akis bado, – stebėjosi moteris. – Byla buvo nagrinėjama pustrečių metų. Į Kauną važiavau daugybę kartų, pavargau vis iš naujo pasakodama skaudžią istoriją, įrodinėdama, kad ne dėl savo kaltės negaliu turėti daugiau vaikų, klausydamasi mus šmeižiančių kalbų.“


Gydytojo kaltės teismas nenustatė

Kauno apygardos teismo paskelbtas verdiktas Aušrą ir Darių šokiravo dar kartą. Teismo atstovė žurnalistams pranešė, kad byloje nenustatyta, kas iš operacijoje dalyvavusių medikų atliko tyčinius arba neatsargius veiksmus, kurie pažeidė pacientės teises. „Apie kokius neatsargius veiksmus kalbama? – stebėjosi Aušra. – Profesionaliai atliktą kiaušintakių atidalijimo, prideginimo operaciją galima pavadinti atsitiktiniais veiksmais? Ir kas kitas, be operavusio gydytojo, galėjo tai atlikti? Narkozę davęs anesteziologas? O gal instrumentus padavinėjusi seselė?“

Darius prisimena teismo posėdžiuose girdėjęs ir dar absurdiškenę versiją: esą galbūt jis žmoną sterilizavęs. „Na, žinoma, tada gydytojas nekaltas, – ironizavo vyras. – Deja, iki šiol nepastebėjau turįs hilerio gabumų...“

Pasak Aušros, buvo svarstoma ir dar viena neįtikėtina versija – ar jos organizme įvykusiems pokyčiams neturėjo įtakos moters vartoti kontraceptikai. „Taip, tas tabletes aš iš tik­rųjų gėriau. Esame mąstantys ir atsakingi žmonės. Norėjome palaukti, kol sūnus paaugs, ir tik tada galvoti apie kitą kūdikį. Bet pirmą kartą girdžiu, kad tablečių poveikis galėtų prilygti operacijos pasekmėms.“

Aušra neslepia – gyvenime jai teko patirti daug skriaudų.

Laimėtas tik pirmas mūšis

Teismo nuosprendį Aušra ir Darius vadina sunkiai pasiekta pirmąja pergale. Kadangi į pagrindinį klausimą – kas ir kodėl moterį sužalojo ir atėmė galimybę dar kartą pastoti, teismas taip ir neatsakė, pora neatmeta galimybės bylinėtis toliau. „Turime mėnesį nuosprendžiui apskųsti. Pasitarsime su advokatu, kaip toliau elgtis, – sako jie. – Bet esame pasiryžę nesustoti pusiaukelėje ir eiti iki galo. Jeigu reikės, ir Strasbūrą, Europos žmogaus teisių teismą pasieksim.“

Nagrinėtoje byloje daugiausia buvo kalbama apie sutrikdytą moters sveikatą. Vis dėlto esminis šio teismo proceso dalykas – pažeistos žmogaus teisės.


Pokyčių reikia jau šiandien

Aušra guodžiasi, kad neįgalūs žmonės dar dažnai laikomi antrarūšiais, nesugebančiais savarankiškai gyventi, prisiimti atsakomybės, neturinčiais nei jausmų, nei svajonių.

Socialinę atskirtį nuo mažens patirianti moteris pasakoja: „Gimiau Kauno klinikose. Gimdymo trauma, cerebrinis paralyžius, pritrauktos rankos ir kojos, jas atpalaiduoti turėjusios operacijos, ligoninės, sanatorijos – taip atrodė „nerūpestinga“ mano vaikystė. Nors pradinė mokykla buvo visai netoli namų, tik už kalniuko, pati į ją nueiti negalėjau. Įsisodinęs į vaikišką vežimėlį ar traktoriaus kabiną tėtis nuveždavo. Ir į klasę nunešdavo, nes neįgaliesiems mokykla nebuvo pritaikyta. Kartu su bendraamžiais vidurinės mokyklos taip pat negalėjau lankyti, ji irgi buvo nepritaikyta ir jau gerokai toliau nuo namų. Nuo penktos klasės mokiausi namie. Pagrindinių dalykų – lietuvių, rusų kalbų, matematikos mokė ta pati mokytoja. Apie fiziką, chemiją, kitus rimtesnius dalykus nebuvo nė kalbos. Net ir tokie mokslai tęsėsi tik trejus metus. Aštuntoje klasėje mokytoja pas mane jau nebeateidavo. Matyt, nusprendė, kad užteks ir to, ką išmokau. Tėvai neprieštaravo, taip viskas ir liko...“

Praėjo nemažai laiko, kol tarp keturių sienų dienas leidusi Aušra ryžosi ištrūkti iš tokio gyvenimo gniaužtų. Į Valakupių reabilitacijos centrą išsiruošusi mergina ėmė mokytis siuvėjos amato, susipažino su panašaus likimo žmonėmis. Stiprėjo ir draugystė su Dariumi, kuris ir prikalbino Aušrą atvykti į Vilnių, o pats ten mokėsi apskaitininko specialybės. „Pamačiau, kad gyvenimas gali būti įdomus ir spalvingas“, – prisimena Aušra.

Baigę profesinės reabilitacijos programą ir įgiję specialybes iš Valakupių reabilitacijos cent­ro Aušra ir Darius išvyko jau kaip vyras ir žmona. Prasidėjo naujas gyvenimas. Gimus sūnui užgriuvo nelengvi, bet malonūs rūpesčiai. „Jie mūsų nepalaužė, tik dar labiau sustiprino šeimą“, – sako Aušra.

Moteris neslepia – lengva nebuvo nei tada, nei dabar. „Gyvenimas taip susiklostė, kad turime verstis iš per mėnesį gaunamų 700 eurų. Darius neseniai baigė Edukologijos universitetą, turi istorijos mokytojo diplomą, bet darbo niekur negauna. Gyvenimo aprašyme sąžiningai parašė, kad turi negalią, ir tokio specialisto niekas nepriima. Štai jums ir mus pasiruošusi priimti atvira darbo rinka...“

Pasak Aušros, neįgaliųjų gyvenimą apsunkina ir nepritaikyta aplinka. „Kur pasisuksi – visur kliūtys. Tik į vieną maisto prekių parduotuvę Lazdijuose su vežimėliu galiu įvažiuoti, dėl to apsipirkti dažnai važiuojam į Lenkiją. Į sūnaus mokyklą taip pat negaliu patekti. Visas naujienas sužinau tik paskambinusi auklėtojai arba papasakoja iš tokių susirinkimų grįžęs vyras.“

„Daug kalbama apie neįgaliųjų integraciją, bet realių poslinkių – mažai, – žmonai pritaria Darius. – Turime kelti savo problemas, viešai apie jas kalbėti, daryti viską, kad visuomenės požiūris keistųsi. Jeigu tylėsime, kentėsime, vargu ar kas pasikeis. O pokyčių labai reikia. Ne po metų, trejų – šiandien.“

Aldona MILIEŠKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt