16
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Žurnalistiką studijuojanti mergina: noriu, kad būtų vertinamas mano darbas, o ne negalia

Tolerancijos link
Nustatymai

Šiandien Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentė Laura Blaževičiūtė turi gintis vasarą atliktos praktikos darbus. Besiruošdama šiam gynimui mergina dar kartą pervertė Kaišiadorių laikraštyje „Atspindžiai“ išspausdintus savo straipsnius, perskaitė praktikos vadovės – šio laikraščio redaktorės jos darbo įvertinimą. Viskas būtų gerai, jei ne iš esmės teigiamai įvertintą praktiką apibendrinantis teiginys: „9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“ 

Darė, ką jau seniai norėjo daryti

Laura neįgali nuo vaikystės. Ji gimė su sunkia Spina Bifida forma. Medikai prognozavo, kad mergaitė niekada nevaikščios, bet būdama trejų Laura atsistojo ir savo kojytėmis nutapsėjo per kambarį. Ko gero, nuo tada ir prasidėjo jos kova už gyvenimą – ne tokį, kokį pranašavo medikai, kiti žmonės, o tokį, kokį pati įsivaizdavo ir atkak­liai siekė.

Žurnalistikos studijos – viena iš Lauros svajonių. Įstojusi į Vilniaus universitetą mergina svaigo iš laimės. Pirmieji studijų metai baigėsi, laukė praktika. Laura nekantravo paragauti tikros žurnalistinės duonos – viena savo mintimis dalytis socialiniuose tinkluose ir visai kas kita – rinkti informaciją, kalbinti žmones, rašyti straipsnius į laikraštį.

„Pirmąją savo gyvenimo profesinę praktiką atlikau regio­ninėje spaudoje. Konkrečiai – Kaišiadorių „Atspindžiuose“. Viskas tuo metu buvo puiku. Tiek redakcija, tiek kiti aplinkiniai priėmė draugiškai ir svetingai. Redaktorė net nuveždavo kur reikia, kad tik galėčiau parašyti publikaciją.

Per mėnesį parengiau publikacijų pačiomis įvairiausiomis temomis, nuo vaikų vasaros stovyklų iki Kaišiadorių miesto pritaikymo neįgaliesiems ir net reportažų iš spaudos konferencijos ir atlaidų. Dirbti man patiko – ir kaip nepatiks, kai dariau tai, ką daryti norėjau jau seniai“, – socialiniame tinkle prisiminimais dalijosi mergina.

Jos praktikos metu kilo Žiežmarių skandalas. „Kas nepamena, trumpai priminsiu, kad ten norėta apgyvendinti grupę protiškai neįgalių žmonių ir žmonės išsigando, kad jiems jie trukdys kepti šašlykus. Prisimenu, kaip rašiau apie tai tekstą traukinyje Vilnius–Kaišiadorys. Prisimenu, kaip juokėmės iš hipotetinės Žiežmarių Mariaus reakcijos, jei rengti reportažo apie situaciją būčiau atvažiavus aš – neįgalus žmogus, įsivaizduojat?“

Praktikai pasibaigus Laura su redakcija išsiskyrė draugiškai: „Laikraščius, kuriuose buvo išspausdintos mano publikacijos, man atsiuntė paštu. Beliko ramiai laukti įvertinimo... O tada viskas pasisuko ta linkme...“


Gimtadienio „dovana“

Praktikos įvertinimą Laura gavo per savo gimtadienį. Į elektroninį paštą atėjęs praktikos vadovės laiškas merginą iš pradžių nudžiugino. „Šiek tiek besinervindama atsidarau failą... ir nušvintu. Keli dešimtukai, keli devintukai, bendras įvertinimas – devyni, viskas super... Ir tada pamatau komentarą prie įvertinimo. „9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“ Sustingstu. Pajuntu, kaip gyslose užverda kraujas“, – emocijų neslepia Laura.

20-metė mergina sako visą gyvenimą laužiusi visuomenės įsitikinimus, koks turi būti neįgalus žmogus. „Pradėjau būdama trejų, kai atsistojau ir nuėjau, nors prognozės to niekada nežadėjo. Koncertavau Krokuvoje, Berlyne, Rygoje, grojau muzikos sostinėje – Vienoje. Dėl koncertų važiavau į Londoną, Varšuvą ir Rygą, pastarojoje aplenkiau kelis tūkstančius žmonių ir stovėjau pirmoje eilėje aštuonias valandas. /.../ Buvau Paryžiuje. Duokit man ramentus, aš maratoną nubėgsiu. Aš studijuoju žurnalistiką. Vieną iš tų specialybių, į kurių aprašymus praktiškai galima įrašyti nuolatinį bėgimą ir darbą naktimis.“

Ir še tau, kad nori: „Didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“ Tokio akibrokšto nesitikėjusi aktyvi mergina neslepia apmaudo: „Ar galėjau atsisėsti į vežimėlį ir nieko nedaryti? Žinoma. Man išniro kairysis klubas, ateityje reiks keisti sąnarį. Dabar jau tikrai galiu sėstis į ratukus... bet nenoriu. Galėjau rinktis sėslią specialybę, kad ir tą patį vertimą... bet nenorėjau. Noriu stotis. Eiti. Daryti. Ir patikėkit manim, šiais laikais, kai egzistuoja automobiliai, patogus viešasis transportas ir pavėžėjai, tokie, kaip Uber, beveik viskas įmanoma net ir „klipatai“.

„Ar galėjau savo praktikoje padaryti daugiau? Taip. Žinoma galėjau, visada galima padaryti geriau, greičiau, daugiau. Tačiau aš padariau viską, ką galėjau ir kas man buvo užduota. Ar parašiau tobulai? Ne, ne viską. Vertinimo lentelėje viskas paaiškinta, yra ten ir tų devintukų. Ir jų ten vienu daugiau nei dešimtukų, todėl vertinimas skaičiuku yra teisingas. Tačiau, mano nuomone, vertinti reikėtų tai, kaip atliktas tas darbas, kuris yra atliktas. Ne dėl judėjimo trūkumo padariau klaidų savo publikacijose“, – dalijasi mintimis Laura.


Ekspromtu gimusi palaikymo akcija

Sekmadienio pavakarę feisbukas virte virė – situaciją komentavę žmonės neabejojo, kad mergina patyrė diskriminaciją dėl negalios, sveikino už drąsą viešinti tokius dalykus, ragino kreiptis į neįgaliųjų teises ginančias institucijas.

Prie komentatorių prisijungė ir Lauros praktiką vertinusi Kaišiadorių laikraščio „Atspindžiai“ redaktorė Virginija Šimkūnienė. „ Apgailestauju, bet tokia tiesa. Laura, žurnalistus maitina kojos. Toks yra priežodis. Tad jei tu neturėtum negalios – tikiu, kad visus „apspjautum“, būtum visur pirma. Įsitikinsi, kad ne visada bus kas nuveža ar paveža. Šiaip tavo noras būti sunkios ir kartais negailestingos profesijos atstove mane žavi. Tad pirmyn ir sėkmės“, – savo nuomonę išsakė redaktorė.

Tačiau šis jos komentaras tik dar labiau įaudrino interneto vartotojus. Žurnalistė Rita Miliūtė prisiminė, kaip „Atspindžių“ redaktorė ragino būti „realistais ir labiau tolerantiškais“ tuos žiežmariškius, kurie sukilo prieš globos namus žmonėms su negalia. Tuos, kuriems nepatinka, kad vaikai per langą gali pamatyti kitokį žmogų. Ir čia pat – sumažino studentei praktikos vertinimą tiktai už tai, kad pirmakursė – su judėjimo negalia.

V. Šimkūnienė „Bičiulystę“ tikino net mintyse neturėjusi tikslo praktikos pažymio susieti su merginos negalia ir taip ją diskriminuoti „Gyvenu toje pačioje Žiežmarių Lauko gatvėje ir ginu neįgaliuosius“, – sako V. Šimkūnienė ir priduria dėl to net su visais kaimynais susipykusi, nes esanti neįgaliųjų pusėje ir niekada nieko nediskriminuojanti. O tuo įrašu esą tik konstatavusi faktą, kad Laura negalėjusi visur savarankiškai nueiti, atlikti užduočių. Redaktorė teigia pati praktikantę vežiodavusi, vedžiodavusi, visaip padėdavusi, todėl dėl kilusio skandalo jaučiasi labai įskaudinta. „Aš gi neparašiau toje ataskaitoje, kad sumažinau jai pažymį už tai, kad ji neįgali“, – sako V. Šimkūnienė. Pasak jos, Laura labai norėjo 10-uko, bet jo neužsidirbo – tiesiog neturėjo tam fizinių galimybių. Be to, ir nuotraukas prie jos straipsnių tekdavo padaryti ar redakcijos archyve surasti, ir parašus joms sugalvoti, ir straipsnių įžangas parašyti, pačius straipsnius papildyti, pataisyti.

Na taip, iki idealo, šiuo atveju – 10-uko, šiek tiek trūksta, dėl to Laura ir nesiginčija. Vis dėlto klausantis V. Šimkūnienės argumentų nejučiom kyla klausimas – ar pirmą kursą baigusiai studentei redaktorė kelia ne per aukštus reikalavimus? Juk tai – viso labo pirmasis jos profesinis bandymas. Praktikos tam ir reikalingos, kad vienos ar kitos specialybės siekiantis studentas įgytų įgūdžių, o ne iš karto pademonstruotų aukštą klasę. Vis dėlto, kaip bežiūrėsi, studentės praktiką apibūdinantis įrašas ne be reikalo sukėlė tokią audrą.


Diskriminacijos apraiškos jau nelieka nepastebėtos

Situaciją pakomentuoti paprašytas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vedėjas Vytis Muliuolis, pabrėžia – labai gerai, kad neįgalieji vis aktyviau gina savo teises ir į diskriminacijos apraiškas jau nenumoja ranka. Ar visada tai, ką jie patiria, galima susieti su Lygių galimybių įstatymo pažeidimu, išsiaiškinama tik atlikus išsamų tyrimą. Tokio tyrimo reikėtų ir šįkart.

Pasak V. Muliuolio, švietimo įstaigų pareiga vienodai vertinti visus studentus ir nediskriminuoti negalios pagrindu. Iš pirmo žvilgsnio Lauros situacija atitiktų diskriminacijos požymius, vis dėlto šiuo atveju praktikantę vertino ne švietimo įstaigos, o praktikos vadovas. „Bet yra pasirašoma trišalė sutartis, pagal kurią tam tikros švietimo teikėjo pareigos ir teisės praktikos metu perduodamos praktikos vadovui, įstaigai, kurioje atliekama profesinė praktika, – sako V. Muliuolis. – Reikėtų įdėmiai išanalizuoti šios sutarties turinį ir įsitikinti, ar pareiga užtikrinti lygias galimybes buvo perduota praktikos vadovui, kokios numatytos jo teisės ir pareigos.“

Didžiulio rezonanso sulaukusia situacija besidomintys žmonės neabejoja, kad šis atvejis bus tiriamas ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, ir kitose negalią turinčios studentės teises ginančiose institucijose. Didėja ir žiniasklaidos dėmesys šiai temai. O žurnalistikos studentė L. Blaževičiūtė visus dar kartą ragina: „Atsakykit sau į klausimą: ar norėtumėte, kad jus akademinėje aplinkoje vertintų pagal jūsų akių spalvą ar svorį? Tikriausiai ne. Lygiai taip ir aš nusipelniau būti vertinama už tai, kaip atlieku savo darbą, o ne dėl to, kad į atlaidus nuvažiavau su ramentais ar kad mane kažkur reikėjo pavežti. Į įvykių vietas aš nuvažiavau ir publikacijas parengiau, o kaip ten atsidūriau – jau mano reikalas. Nors ir ant skraidančio kilimo...“

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt