Mokėkime būti čia ir dabar

Kunigas Vytautas Rapalis.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Kalėdų laikotarpiu visada norisi tikrumo, dvasinės atramos. Dažnai tuo metu atsisukame į bažnyčią, kurioje ieškome atsakymų į egzistencinius klausimus. O jie visais laikais tie patys – kas yra gyvenimo prasmė ir kur ieškoti laimės. Kalbamės su Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonu Vytautu Rapaliu.

Susitinkame advento laikotarpiu, kuris, atrodytų, turi būti susikaupimo, nusiraminimo metas, bet panašu, kad prieš Kalėdas žmonės dar labiau įsitempia – skuba atlikti nebaigtus darbus, pirkti dovanas, visi pavargę...

Iš tiesų advento laikas yra skirtas tam, kad žmogus susirankiotų pats save, išsibarsčiusį po pasaulį, kuris iš esmės yra paties susikurtas. Deja, dažniausiai visi kažkur skuba, yra pikti, nelaimingi, amžinai nepatenkinti dabartimi. O kai kažkas netenkina, tada atsiranda pyktis, neramumas, nesantarvė. Stabtelkime ir paklauskime, vardan ko mes visa tai darome. Juk niekam ne paslaptis, kiek paskui tų dovanų, kurias masiškai perkame, yra perdovanojama, kiek jų keliauja į sąvartynus. Ką mes švenčiame? Ar savo pačių šventę, kurią susikuriame kaip galimybę išleisti pinigus, padėti verslo žmonėms, kad jie galėtų kurti darbo vietas, ar mes iš tiesų norime švęsti prasmę ir esmę?

Sutinku žmonių, kurie yra laimingi. Jie sako: atsikračiau karštligiško bėgimo, lėkimo, dovanų ieškojimo, nes supratau, kad čia ne mano šventė. Kol mes nesugrįšim prie suvokimo, kad Kalėdos yra Šv. Kalėdos, Jėzaus Kristaus gimimo šventė, kol mes nepasikviesime į savo jaukius, gražius, šiltus namus šventės kaltininko – Jėzaus, mes švęsime kažką, ką sunku pavadinti Kalėdomis. Ir klausimas, kiek joje bus esmės ir prasmės.

Kur ieškoti to prasmės jausmo?

Vienais metais surengėme akciją – globos namų, dienos centrų vaikai padarė atvirukus. Juos savanoriai nunešė į nakvynės, globos namus. Tų namų gyventojai užrašė savo norus. Kas norėjo kojinių, kas šaliko, keptuvės ar baterijų radijui. Parnešėme tuos atvirukus į bažnyčią ir jais papuošėme eglutę. Po šv. mišių buvo pasiūlyta tuos atvirukus nurinkti ir išpildyti ant jų parašytus senelių norus. Žinote, visi atvirukai buvo nurinkti.

Lietuvoje yra daug nuostabių organizacijų – Caritas, maltiečiai, neįgaliųjų draugijos. Kiek jie padaro gražių dalykų! Tos organizacijos būtų niekas be ten dirbančių savanorių, jos neveiktų, jei mes neturėtume žmonių, kuriems patinka daryti gera. Žmonės supranta, kad dalindamiesi jie tampa turtingesni ir jų aplinka tampa turtingesnė. Esame dėkingi už kiekvieną auką, kurią žmonės patiki toms organizacijoms, bet dar geriau, kad patys nueitų pas žmones, kuriems aukoja, pamatytų juos, pabendrautų. Pamatysite, kad kitaip atrodys pasaulis.

Vienas kunigas pasakė, kad dažnai einame į piligrimines keliones, bet pamirštame tuos, kurie yra šalia. Nueikite į senelių namus. Tai bus tobula dvasinė piligrimystė. Jei dar išeitų pakeisti sauskelnes ar nors užkloti ligonį, arba paklausyti sergančiojo demencija... Išeisi toks nušvitęs, nuskaistinta siela ir nereikės nei tolimų rytų, nei ypatingų meditacijų. Žmogus iš esmės yra geras. Tik jis kaip voverytė sukasi savo rate ir bijo sustoti. Bėda, kad taip ir gyvenimas pralekia. Gyventi reikia šiandien, čia ir dabar.

Galbūt tarp mūsų skaitytojų yra žmonių, kuriems patiems reikia pagalbos... Kuo jie galėtų pasidalinti?

Kiekvienas žmogus gali ką nors duoti kitam. Gali paskambinti draugei, išklausyti ją. Gali ką nors numegzti, pasimelsti už kitus žmones, pagaliau už valdžią pasimelsti, kad jie klaidų nedarytų. Kiekvienoje situacijoje reikia išmokti dėkoti. Padėkokime už šią dieną – už tai, kad atsikėliau, kad dar judu, už tuos žmones, kurie gali man padėti, kai yra bėda. Stebuklai prasideda nuo paprastų dalykų. Apsidairykime aplink – gal kaimynui galime ką nors padovanoti, kad ir nematerialaus: padėkoti, kad mes šiais metais nesusipykome, kad gražiai sutarėme...

Tokioje situacijoje labai lengva pradėti gailėtis savęs ir kaltinti nenusisekusį likimą...

Kai pirmą kartą dalyvavau žmonių su negalia diskotekoje, kur buvo daug žmonių neįgaliųjų vežimėliuose, negalėjau sulaikyti ašarų. Dėl to gavau barti: negali gailėti, reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Ir iš tiesų tuo įsitikinau vėliau bendraudamas su šiais žmonėmis maltiečių stovykloje, piligriminėse kelionėse. „Mūsų negalia yra mūsų galia“, – sakė viena mergina.

Galiu tai patvirtinti ir savo asmenine patirtimi. Kurį laiką jaunystėje, paauglystėje aš beveik nekalbėjau. Kiekvieną žodį, kiekvieną skiemenį sakydamas užsikirsdavau. Man kalbėti, ypač su nepažįstamais žmonėmis, buvo katastrofa. Teko patirti visokio gydymo ir procedūrų, bet niekas nepadėjo. Kartą vienas gydytojas pasakė: „Tau niekas nepadės, kol neišmoksi iš savęs pasijuokti.“ Kiekvieną dieną išsiųsdavo mane į miestą. Turėdavau visų klausinėti, kiek valandų. Ypač tų, su kuriais kalbėti nesinorėjo. Tas pats patarimas padėjo ir nuėjus į mokyklą dėstyti tikybos, ir dirbant kunigu. Mane perkėlė į kitą parapiją, labai jaudinausi. Tikrai žinojau, kad užsikirsiu. Na, bet kai iš pat pradžių iš savęs pasijuoki, pajuokauji, anekdotą papasakoji, viskas – problema dingsta.

Kiekvieną kartą, kai su neįgaliaisiais važiuoju į Lurdą, matau, kad didžiausias dalykas jiems – išeiti iš namų. Suprantu, kad baisu, kad yra daug kliūčių, daug kur nepritaikyta. Bet nėra kito kelio – turi save nugalėti. Jei užsidarysi savo kambarėlyje, taip ir liksi ten. Reikia tik išeiti – tik­rai atsiras žmonių, kurie padės.

Atrodytų, gyvename vis geriau, tačiau dažnai girdime, kad Lietuvoje daugiausiai savanoriškai pasitraukti iš gyvenimo pasirinkusių žmonių. Kodėl mes tokie nelaimingi?

Gerovė žmogui reikalinga, kad jis galėtų oriai gyventi. Su tuo mes negalime diskutuoti. Bet jokia gerovė žmogaus žmogumi nepadaro. Žmogus gali būti viskuo aprūpintas, bet jo siela bus visiškai tuščia. Paradoksas – mes, lietuviai, garsėjame savižudybių skaičiumi, nors gyvename gana neblogai. O kiek man teko bendrauti su tremtiniais, nesu girdėjęs, kad kas nors iš jų prieš save būtų pakėlęs ranką. Iš tos duonos, kurios trupinius surinkdavo, dar nusilipdydavo rožančių. Nors galėjo suvalgyti. Negaliu atsistebėti tų žmonių dvasine stiprybe.

Yra problema, kai žmogus neturi ko valgyti, bet kita prob­lema, kai visko turi labai daug, tačiau to nevertina. Kiek maisto išmetame! Jei žmogus mokėtų sau pasakyti „stop“ ir mokėtų dalintis, pasaulis būtų visai kitoks. Jei nebus pusiausvyros tarp suvokimo, kas yra gerovė ir kas yra dvasinis gyvenimas, mes turėsime tokių problemų.

Kartą parapija surengė akciją – turtingesnių tėvelių vaikai pradėjo dalintis su mažiau turinčiais vaikais – drabužiais, daiktais, padėjo vieni kitiems mokytis. Vienas turtingesnis vaikas, pamatęs, kad namuose prie vieno stalo ir valgoma, ir pamokos ruošiamos, ir dar tėvas kažką meistrauja, pradėjo labai vertinti ir savo kambarį, ir asmeninį vairuotoją, išmoko ir lovą pasikloti, ir ačiū pasakyti.

Viskas atsistoja į savo vietas, kai įsivaizduojame, kas būtų, jei gyventume paskutinę gyvenimo valandą ar dieną. Ar mes irgi taip skubėtume, taip lėktume? Jei viską darysi tik dėl savęs, tau bus labai liūdna, kai reikės visa tai palikti, bet jei kursi kažką dėl bendro gėrio, dėl visuomenės, turėsi pasitenkinimo. Ir kai nebepajėgsi to daryti, galėsi ramiai pasakyti: „Dariau, ką galėjau.“

Nebijokime pripažinti, kad esame Dievo vaikai ir Dievas mus myli. Tai bus tavo gimimo epocha, tavo naujo gimimo metas. Tai bus tavo Kalėdos, ir Velykos taip pat.

Kalbėjosi Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt