Nematomos moterys – kada nukris uždanga?

Dokumentinio filmo „Nematomosios“ stop kadras.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų sparčiai daugėja, o apie autistiškus suaugusiuosius visiškai nekalbame. Autizmo išaugti neįmanoma, tad kurgi dingsta žmonės, kuriems vaikystėje buvo nustatyta ši diagnozė? Atsakymų ieškota, atvirai apie tai kalbėta Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ iniciatyva surengtoje diskusijoje, kuriai impulsą davė Tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“ pristatytas šią problemą nagrinėjantis islandų režisierių Kristjano Kristjansono ir Bjarney Lud­viksdotiro dokumentinis filmas „Nematomosios“. 

Ne viena karta – su neteisinga diagnoze

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos narės Barboros Suisse teigimu, autizmo diagnozė suaugusiems asmenims Lietuvoje įteisinta tik 2015 metais. Iki tol vaikystėje autizmą turėjęs jaunuolis, kai jam sukakdavo 18 metų, galėjo pasirinkti: arba jam diagnozė apskritai nenustatoma, arba užrašoma šizofrenija. Pasak B. Suisse, Lietuvoje suaugusių autistiškų asmenų, ypač neturinčių intelekto sutrikimų arba labai akivaizdžių sunkumų kasdieniame gyvenime, diagnostika ir dabar beveik neegzistuoja. Jiems gali būti nustatyta depresija arba nerimo sutrikimai. „Turime ne vieną kartą žmonių su neteisinga diagnoze, – sako autizmo asociacijos atstovė. – Lietuvos higienos instituto duomenimis, 2017 metais Lietuvoje buvo... 17 pilnamečių asmenų, turinčių autizmo spektro diagnozę.“

Lietuvos psichiatrų asociacijos vadovė Ramunė Mazaliauskienė, viena iš nedaugelio specia­listų, konsultuojančių suaugusius autistiškus asmenis, atkreipia dėmesį, kad ilgai buvo manoma, jog moterims autizmas apskritai nebūdingas, net pats Hansas Aspergeris, kurio vardu pavadintas šis sindromas, neaprašė nė vienos moters, tik berniukus. Filmas „Nematomosios“ labai tikroviškai atskleidžia realią situaciją ir paaiškina, kodėl taip yra – moterys sugeba adaptuotis, prisitaikyti, pasitraukti iš sudėtingų situacijų, tapti nematomomis. Bet dėl to joms ne lengviau – iš tikrųjų jos nesupranta, kodėl nepritampa darbe, namuose, visuomenėje, kodėl joms puikiai sekasi dirbti pavieniui, bet negali ištverti kolektyve. Daugelis šių moterų, nesuvokdamos tikrųjų tokios situacijos priežasčių, laiko save prastesnėmis, nenormaliomis. R. Mazaliauskienės teigimu, tokioms moterims labai svarbu sužinoti atsakymą, kas ir kodėl su jomis vyksta, kodėl jos kitokios.

Diskusijos iniciatorė Barbora Suisse.

Kas svarbiau – diagnozė ar atsakymai į klausimus?

Vis dėlto diagnozės įvardijimas – ne pat svarbiausias dalykas. Pasak R. Mazaliauskienės, etiketės nebuvimas iš principo nėra blogai. „Nerimą kelia ne diagnozės stygius, o tai, kad yra kelios kartos žmonių, kurie nesulaukė tinkamos pagalbos, prarasta dalis žmonių, jie iškrito iš savo socialinių kontekstų, kai kas nusižudė (beje, autistiškų suaugusių asmenų polinkis į savižudybę yra 10 kartų didesnis nei bendros populiacijos, o autistiškų moterų dar dvigubai didesnis nei vyrų), kai kas nepasiekė to, ką galėjo pasiekti“, – sako psichiatrė. Jos žodžius puikiai iliustruoja filmo herojų liudijimai: kai kurios apie savo autistiškumą nežinojusios moterys turėjo kelis aukštojo mokslo dip­lomus, puikiausiai galėjo rašyti mokslinius darbus, bet vis tiek nerado savo vietos gyvenime. O nebloga jų adaptacija, sugebėjimas tapti nematomomis iš tikrųjų tik pailgino kelią iki atsakymų. „Svarbiausia, kad augo ne viena karta, kuri neturėjo supratimo, kas jiems yra ir ką su tuo daryti“, – sako R. Mazaliauskienė. Todėl dabar, kalbėdamasi su pacientais ir įtardama, kad jie gali turėti autistiškumo bruožų, šią sritį gerai išmananti specialistė stengiasi suteikti žmogui daugiau informacijos apie tai. Ir būtent ji dažnai tampa postūmiu, kibirkštėle, nuo kurios prasideda asmens susidomėjimas savimi, o tai padeda surasti atsakymus, kas su juo atsitiko, kodėl jis toks.

Pasak psichiatrės, moteris pasigilinti į save dažnai paskatina vaikai. „Mokykloje populiaru nors kiek nepritampančius vaikus siųsti ištirti. Taip dažnai atrandamos jų diagnozės, o kartu ateina supratimas ir mamoms, tėvams. Jie ima analizuoti savo gyvenimus ir supranta, kad tai būdinga ir jiems, gal netgi jų tėvams ar seneliams“, – pasakoja R. Mazaliauskienė. Kaip tik tada kai kurie ir patys kreipiasi į psichologus, psichiatrus.


Nereikia bijoti prisipažinti

Autistiškų moterų situacija besidominti B. Suisse teigia, kad šios moterys dažniausiai slepiasi – vienai vyras neleidžia prisipažinti, kita bijo, kad tada negaus teisės vairuoti, dar kita jaudinasi dėl to, kam skyrybų atveju atitektų vaikai. Be individua­lių priežasčių yra ir visuomenės stigma.

Pernai R. Mazaliauskienės dėka apie turimą Aspergerio sindromą sužinojusi verslininkė, Lietuvos sveikatos universiteto dėstytoja Kristina de Witte sako filme pasigedusi sėkmės istorijų. Pasak jos, autistiški žmonės gali pritapti visuomenėje, tik reikia nebijoti atvirai prisipažinti, kad esi kitoks, pasisakyti, ko dėl savo autistiškumo negali daryti ar elgtis taip, kaip kiti. „Man neteko susidurti, kad kažkur kažkas manęs nepriimtų. Jeigu pasisakau, kas aš esu, niekas nėra atstūmęs, – sako ji. – Mano 14 metų dukra mokosi namuose, nes turi psichologinių problemų. Visi mokytojai tai supranta, yra sukurta puiki sistema, reikia ja pasinaudoti, reikia išdrįsti ieškoti pagalbos. Mergaitei, kuriai dabar 16, kadangi turi nustatytą diagnozę, leidžia mokykloje naudoti kompiuterį, ji atleista nuo atsiskaitymų. Niekas nėra juokęsis, tyčiojęsis. Problemų buvo, kol vaikai nežinojo, kas jie, kol buvo mažiukai.“

Vis dėlto, R. Mazaliauskienės nuomone, jeigu visuomenė būtų atviresnė ir tolerantiškesnė, austistiški žmonės jaustųsi daug saugesni. „Todėl visuomenei, kaip ir asmenybei, reikia augti, – įsitikinusi R. Mazaliauskienė. – O toliau yra ir kiti dalykai – organizuota socialinė, psichologinė parama.“


Svarbus žingsnis

B. Suisse pabrėžia: nematomos moterys – ne tik Lietuvos problema. Islandų sukurtas filmas „Nematomosios“, kuriame savo istorijas, sudėtingą kelią į savęs suvokimą atskleidžia 17 autistiškų moterų – įrodymas, kad ir šioje šalyje tai aktualu. Taigi atkreipę dėmesį į autizmo spektro sutrikimą turinčias moteris, ėmę atvirai kalbėti apie šias problemas, pasak B. Suisse, žengiame koja kojon su pažangiomis Skandinavijos šalimis. „Islandijoje tas filmas sukurtas irgi būtent todėl, kad trūko informacijos, žinių apie moterų autizmą, – sako B. Suisse. – Taigi nors ir turim dar daug nenuveiktų namų darbų, šiuo filmu žengiame į priekį ir peršokame kokius 25 metus.“ Pasak B. Suisse, jau šiandien labai svarbu žinoti, kad autizmas nėra šiaip sau diagnozė, tad reikia turėti drąsos kreiptis į specialistą.

Ji vylėsi, kad filmą „Nematomosios“ pamatys mamos, auginančios dukras ir ieškančios atsakymo, kodėl jų dukros negali būti kaip visos mergaitės, ką jos padarė ne taip. B. Suisse neabejojo, kad psichologams, psichiatrams jis padės suvokti, jog autizmas nėra vien berniukų diagnozė, kad tai patiria ir mergaitės, moterys, kurių paprasčiausiai nepastebime.

Filmą „Nematomosios“ galima pažiūrėti interneto platformoje „ŽMONĖS Cinema“.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt