Ten kur viltis, ten yra ir prisikėlimas

Tomas Viluckas su žmona Jolita ir buvusiu Palangos parapijos klebonu Mariumi Venskumi.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Religijotyros žinovas, apžvalgininkas Tomas Viluckas įsitikinęs – šis sunkus laikas mus daug ko išmokys. Su sunkia negalia daugelį metų gyvenantis vyras dalijasi savo įžvalgomis, kaip lengviau įveikti pandemijos sukeliamus sunkumus ir ką daryti, kad Velykų šventė teiktų džiaugsmą.

Gyvename artumo pasninko metu

Pasak T. Vilucko, karantiną savotiškai galima palyginti su gavėnia – pasninko metu. Šiais laikais ko nors nesuvalgyti nėra didelė bėda, nes daug žmonių tą renkasi savanoriškai. Įvairių dietų, susilaikymo nuo maisto programų, netgi ideologijų (pavyzdžiui, veganizmo) besilaikantys žmonės pasninkauja nuolat ir tai netgi madinga. Dėl to svarbu ne tik nevalgymo veiksmas, bet ir pasninkavimo intencija – Dievas savo lūpomis per biblinį pranašą Izaiją kalba, kad jis nenori tokio pasninko, kai žmogus yra liūdnas, nuleidęs galvą. Pasninkas savo esme yra teisumo darbas.

„Susilaikymas nuo maisto yra ženklas, kad mes norime būti laisvi nuo tam tikro kūno poreikio. Per pasninką susilaikydami mes simboliškai parodome, kad esame laisvi žmonės“, – sako religijotyrininkas. Kitas svarbus dalykas, pasak T. Vilucko, pasninkaujant – atsisakymas kažko brangaus ir nebūtinai tai yra maistas: „Aš mąsčiau, kad visi mes per karantiną patiriame artumo pasninką – negalime artimai bendrauti su daugybe žmonių, net ir su savo šeimos nariais. Kita vertus, džiaugiuosi šiuo karantinu ta prasme, kad tai yra galimybė stabtelėti ir permąstyti tam tik­rus dalykus tiek apie save, tiek apie kitus.“

Tomas Viluckas su žmona Jolita.

Įveikime baimę pasitikėdami

Tomo teigimu, šita krizė išryškino visas mūsų baimes, mūsų silpnas vietas, apie kurias anksčiau gal nemąstydavome. „Kai pasikalbi su žmonėmis, pamatai, kad yra daug kraštutinumų – vieni puola į paniką, kiti – pernelyg atsipalaidavę neigia situaciją, – dalijasi įžvalgomis T. Viluckas. – Labai daug pastebiu baimės. Mes bijome dėl savo sveikatos, dėl savo artimųjų, bijome mirties, bijome kažko netekti. Mūsų baimę stiprina labai stiprios informacinės atakos, prie kurių prisideda žiniasklaida.“

Pasak Tomo, baimė yra natūralus instinktas – jei jos neturėtume, visi greitai mirtume. Bijoti pandemijos situacijoje taip pat normalu. Neįgaliesiems šis virusas itin pavojingas, nes jų imuninė sistema dažniausiai yra silpnesnė ir bio­loginis amžius yra didesnis. „Baimė minta vaizduote. Vaizduotė perkelia mūsų mintis į tik­rovę, kurios dar nėra. Dažnai mes įsivaizduojame, kas būtų, jeigu būtų. Labai svarbu, jog baimė mūsų neprislėgtų tiek, kad pradėtume nevaldyti situacijos. Baimė mus gali suparalyžiuoti, pradėti griauti iš vidaus, susargdinti“, – dalijasi įžvalgomis Tomas. Jo teigimu, su savo emocijomis galime susitvarkyti jas perdirbdami. Baimė nugalima, kai nuk­reipiame savo mintis kitur ir savo vaizduotės nebemaitiname vien apokaliptiniais vaizdais. „Bandykime šiek tiek atsiriboti nuo informacijos. Gyvenimas yra ne tik koronavirusas. Vis tiek yra pavasaris, atsinaujinimas, vis tiek mes galime surasti labai gražių dalykų tiek savyje, tiek kituose. Pagaliau mes laukiame Velykų, kažko gražaus“, – sako Tomas.

Pasak jo, dar vienas priešnuodis prieš neigiamas emocijas – pasitikėjimas: „Šiuo metu mes išgyvename pasitikėjimo krizę – nepasitikime medikais, valdžia, netgi vieni kitais. Visa tai sukelia negatyvius jausmus. Bet pasitikėkime! Pasitikėkime, kad saugosime vieni kitus, pasitikėkime, kad medikai mums nori tiktai gero. Būtent pasitikėjimas yra esminė jausena, kuri mums gali padėti išeiti iš šitos situacijos oriai.“

„Žinoma, pro langą ar per televizorių matomi vaizdai – tušti parkai, žmonės, besigrūdantys prie maisto, atrodo apokaliptiniai. Tačiau Kristus sako: „Bus karų, bus ligų, žmones apims didis nerimas, bet čia dar ne pabaiga.“ Kiekviena karta turi savo iššūkius, bet jie yra ne tam, kad mus sužlugdytų, o tam, kad mes išeitume iškėlę galvą, labiau atsivėrę gyvenimui. Pasitikėkime Dievo ranka, kuri veda mus toliau, negu mato mūsų akiračiai, mūsų horizontai“, – sako Tomas.


Išeisime kitokie

T. Vilucko teigimu, turime gerą progą apmąstyti, kodėl vyksta pandemija. Jis primena Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarčuk knygą „Bėgūnai“. Kūrinio idėja ta, kad dabartinis žmogus nuolat turi bėgti, nesustoti, nes kitaip bus sučiuptas, sužlugdytas. „Šita nuolatinio judėjimo ideologija ir atvedė prie viruso plitimo. Visa tai yra mumyse ir kad mes vienu ypu esame sustabdomi, kad kinta daugybė dalykų, yra ženk­las, jog kažkas mūsų gyvenimuose turi būti kitaip. Dabar esame priversti sustoti. Šiose aplinkybėse randu ir pozityvumo – tai, kas vyksta, išeis į gera daug kam, pirmiausia mums patiems. Svarbu, ką mes sustoję nuveiksime – ar tiktai žiūrėsime televizorių, o gal aptiksime tuos, kurie yra šalia mūsų, atrasime laiko dovaną. Tai mums puiki galimybė išgyventi artumą – tiek žmogaus, tiek Dievo. Manyčiau, kad labai svarbu, ar po šios krizės mes būsime kitokie, ar vis tiek ir toliau bėgsime, lyg kas su šakėmis durtų į nugarą“, – svarsto Tomas.

Pasak T. Vilucko, Velykos yra šventė, kai turime būti atsinaujinę. Galima labai puikiai pasinaudoti atsiradusiu laisvu laiku ir atkurti savyje gražiausius dalykus: „Turime pagalvoti, kad mūsų gyvenime nėra viskas tvarkoje, kad mes slopiname savo egzistencinius poreikius, kad norime būti savo ir kitų žmonių gyvenimo kontrolieriais, kad esame bėgūnai.“


Atraskime viltį

Pasak Tomo, Velykų šventėse svarbiausia yra artumas, bendrystė, meilė. Meilė tai reiškia būti drauge, apsikabinti, paimti už rankos, žiūrėti vienas kitam į akis. Dabar mes šito negalime. Turime atsitraukti, izoliuotis. Bet tai yra kita meilės forma. Atstumas irgi reiškia meilę, rūpestį kitais. Apriboti save vardan to, kad kitiems būtų geriau, irgi yra didelė broliška, seseriška meilė. Tai yra galimybė parodyti, kad žmogus žmogui yra artimas. „Mąstau apie katalikus – mes buvome pripratę prie mišių, prie eucharistijos. Dabar švęsime Velykas kitaip. Turime eiti į vidų, nes išoriškai nėra kur. Tai gera proga leistis į antgamtinę plotmę. Pats baisiausias virusas yra abejingumas, kai į viską žiūrime pro pirštus, kai mums trūksta giluminio žvilgsnio į šį gyvenimą“, – svarsto T. Viluckas.

Tomas prisimena vaikystėje girdėtą uzbekų legendą apie chaną, kuris gyveno labai prabangiai, visko turėjo į valias. Vieną dieną jis pajuto, kad nejaučia chalvos, kuri yra labai populiari Uzbekijoje, skonio. Chanas paprašė pakviesti išminčių, kuris paaiškintų, kaip įveikti šią negalią. Šis patarė jam paprašyti tarnų, kad suvyniotų į kilimą, paguldytų ant žemės, o viršuje pakabintų chalvos. Chanas taip turėjo išbūti 3 dienas. Ir iš tiesų – po tų 3 dienų ragaudamas chalvą, chanas pajuto, kokio ji nuostabaus skonio. „Mums taip pat reikia šito atsitraukimo, kad pajustume, koks nuostabus dalykas yra bendrystė, artumas ir kaip dažnai mes šito nevertiname. Svajokime apie gražią ateitį, apie gražesnį pasaulį, apie tai, kad mes galime būti gražūs, brangūs, mylintys žmonės. Atraskime viltį. Ten, kur yra viltis, ten yra prisikėlimas, ten, kur trūkumas, ten ir atsakymas į tą trūkumą, ten, kur tamsa, bus ir saulė“, – prasmingų švenčių visiems linki T. Viluckas.

Aurelija BABINSKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt