XXI amžiaus realybė – vaikas atimtas dėl mamos negalios

Indrė ir Ovidijus kasdien laukia stebuklo – gal sugrąžins iš jų atimtą dukrą.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Vaiko teisių apsaugos specialistai nusprendė, kad dėl savo negalios moteris negali auginti vaiko. Kėdainiuose gyvenančiai Indrei Norkūnienei buvo tiesiog pasakyta, kad ji nesusitvarkys. Kūdikis globėjams perduotas net neįsitikinus, kad šios prielaidos teisingos.

Nori tik vieno – turėti dukrą šalia

„Kuo aš kalta esu, kad turiu ligą, kad savo dukrytės negaliu turėti šalia savęs? Aš juk išnešiojau ją 9 mėnesius, aš ją labai myliu“, – graudulio neslepia Indrė, Motinos dienos išvakarėse negalėdama paimti į rankas savo vaiko. Posėdis, kuriame nuspręsta, kad ji nepajėgs rūpintis kūdikiu, buvo surengtas iš karto, kai Indrė iš Kauno klinikų, kur gimė dukrytė, grįžo į Kėdainius. Vos savaitės amžiaus mergaitė buvo perduota globėjams. Priežastis – mamos cerebrinis paralyžius, dėl kurio moteris sunkiau vaikšto, neaiškiai kalba, o kai jaučia įtampą, neklauso rankos. „Aš verkiau, maldavau, kad noriu pas dukrytę. Man iškvietė greitąją, kad aš sau ko nors nepasidaryčiau ir paskui pasakė: tu turi džiaugtis, kad jau yra globėja“, – prisimena Indrė. Nutarta, kad mažylės tėtis Ovidijus, su kuriuo Indrė tuomet dar nebuvo susituokusi, negalės padėti, nes neturi pastovių pajamų.

Nuo to laiko jau praėjo daugiau kaip 7 mėnesiai. Indrė susituokė su Ovidijum. Jie labai palaiko vienas kitą ir vis tikisi, kad įvyks stebuklas – pavyks susigrąžinti savo dukrytę, kurią vadina princese. Ovidijus pasakoja, kad jie labai stengiasi, lankė tėvystės kursus, tačiau jokių pokyčių neįvyko – jiems nebuvo leista net pabandyti pasirūpinti vaiku.


Namuose susitvarko

Indrė tiki, kad susitvarkytų su mažu vaiku: „Kai buvo mama, palikdavo mažutę sesę, išvažiuodavo į miestą dokumentų tvarkyti, aš ją prižiūrėdavau – dariau mišinuką, maitindavau, ant rankų nešiodavau, kad atsirūgtų, ir migdydavau. Pakeisdavau sauskelnes, žaisdavau su savo maža sese prieš miegą.“

Jauni tėvai turi visas sąlygas vaikui auginti – jie gyvena bute, kur yra vonia, karštas vanduo, nemažai vietos. Jau buvo ir būtiniausius dalykus vaikui susipirkę. „Aš viską namuose padarau – susitvarkau, valgyti padarau, bet manim netiki, nes kai nueinu į susitikimą su dukryte, tada susinervinu ir sunkiai išeina viskas, nes stebi, žiūri, ką darai. Aš sakiau, kad sugebėsiu susitvarkyti, bet jie taip nemano, – apgailestauja Indrė. – Jaučiuosi kaip būtumėm nusikaltę. Nieko nesame padarę, bet mums neleido bandyti auginti patiems.“ Jai buvo pasakyta, kad darbuotojų, kurie ateitų padėti, nėra.

„Myliu savo dukrytę, aš neatsisakau jos, iš manęs atėmė džiaugsmą“, – apgailestauja Ind­rė. Moteris sako, kad jai labai sunku – negali atsipalaiduoti, dažnai būna nervinga, sutriko miegas, nuolat verkia. Netekę kantrybės Indrė su Ovidijumi kreipėsi į laidą „TV pagalba“, kurioje jų istorija ir buvo parodyta. Deja, laikui bėgant situacija tik sudėtingėja – neseniai jauni tėvai gavo raštą, kad bus svarstoma dėl nuolatinės globos nustatymo mergaitei. Ši žinia Indrę labai išgąsdino – ji nesupranta, kodėl reikėjo lankyti tėvystės kursus, jei niekas nepasikeitė. Vis dėlto šeima nepraranda vilties – ji sako sulaukusi labai daug paramos ir palaikymo, o teisme jiems pažadėjo atstovauti advokatė Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė.


Teisininkė: atvejis nėra lengvas

Teisininkė D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė, kuri ėmėsi ginti šią šeimą, sako, jog sunku daryti išvadas, kol dar nėra teismo sprendimo, tačiau galima manyti, kad šiuo atveju buvo pažeistos žmogaus teisės. Advokatė pabrėžia, kad Lietuvoje laikomasi nuostatos, jog vaikui geriausia augti savo šeimoje, tačiau nebuvo padaryta viskas, kad taip ir įvyktų. Indrė su Ovidijumi turėjo lankyti tėvystės įgūdžių mokymus, bet jiems nebuvo paaiškinta, kas po to pasikeis. Nebuvo suteikta reikiama pagalba ir neįsitikinta, kad šeima tikrai nepajėgs prižiūrėti kūdikio. O kad situacija krypsta ne jų naudai, rodo ir faktas, jog ruošiami dokumentai nuolatinei mergaitės globai.

Vis dėlto teisininkė neslepia, kad tokios bylos – labai sudėtingos, nes paprastai remiamasi žmogaus teisių paradigma, o tai Lietuvoje dar nėra labai svarus argumentas. Ir kuo ilgiau tęsis procesas, tuo sunkiau bus šią šeimą apginti, nes mergaitė vis labiau prisiriš prie naujų globėjų, juos pradės laikyti savo tėvais, dėl to gali būti sunkiau pagrįsti, kad augti Indrės ir Ovidijaus šeimoje jai bus geriau.


Neįgaliųjų teisių gynėjai: tai nesuvokiama

Itin jausmingai į šią situaciją sureagavo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. Ji sako negalinti patikėti, kad XXI amžiuje dar yra tokių situacijų, kai vaikas iš šeimos paimamas vien dėl mamos negalios. „Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimas yra nežmoniškas, – įsitikinusi R. Kavaliauskaitė. – Jie turi suteikti pagalbą, o ne brutaliausia forma iš bejėgės, apsiginti negalinčios mamos atimti vaiką.“

Deja, pasak R. Kavaliauskaitės, pradėjus domėtis paaiškėjo, kad toks atvejis – ne vienintelis, tik moterys apie tai nekalba, bijo, jog vis tiek negalės apsiginti. Ji stebisi, kad iki šiol negalią turinti moteris dažnai laikoma belyte, neprotinga. Kiek atlaidžiau vertinama vyro negalia.

Lietuvos negalios organizacijų forumas išplatino anketą, kurioje negalią turinčių moterų klausė, ar jos yra susidūrusios su neigiamu požiūriu ar spaudimu planuojant ar auginant vaiką. Per parą atsiliepė ir savo istorijomis pasidalijo 17 moterų. Daugelis jų teigė patyrusios įvairų negatyvių dalykų – įžeidimų, abejonių jų galimybėmis auginti vaikus. Pasak R. Kavaliauskaitės, ji ir pati, prieš 20 metų nusprendusi auginti vaiką, ne kartą su tuo susidūrė. Tiesa, ji sako negalinti net įsivaizduoti, kaip būtų, jei iš jos būtų bandę paimti sūnų. To, laimei, nebuvo. „Aš irgi, kai gimė vaikas, galvojau, kaip reikės juo pasirūpinti, bet prisitaikiau ir viskas sekėsi puikiai“, – pasakoja moteris. Ji sako matanti daugybę pavyzdžių, kai žmonės be rankų, be kojų rūpinasi vaikais – norint viską galima išmokti. O jei tarnybos mano, kad sunkiai seksis, jų pareiga – padėti.

R. Kavaliauskaitės įsitikinimu, Indrė ir Ovidijus patyrė didžiulę neteisybę – šeima dėl savo jaunumo, nepatyrimo negali apsiginti. Dėl to juos ginti imsis neįgaliųjų organizacijos.


Grubiai pažeista konvencija

„Vaikas jokiu būdu negali būti atskirtas nuo tėvų dėl savo neįgalumo arba dėl vieno ar abiejų tėvų neįgalumo – tokia yra vienareikšmė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 23.4 straipsnio nuostata, – taip situaciją komentuoja prof. Jonas Ruškus, JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas. – Tačiau, panašu, Lietuvoje grubiai pažeista Konvencija, taip pat ir 5.2 Konvencijos straipsnis, pagal kurį valstybės, šios Konvencijos šalys, draudžia bet kokį diskriminavimą dėl neįgalumo.“

Jo teigimu, TV3 reportaže parodytas Indrės ir Ovidijaus šeimos atvejis yra grubus žmogaus teisių pažeidimas, nes vaiko neleidžiama auginti dėl mamos negalios, be to, nesuteikiama pagalbos šeimai auginant vaiką. „Mano nuomone, šis atvejis demonstruoja Lietuvos įsipareigojimų tarptautinei žmogaus teisei, JT Neįgaliųjų teisių konvencijai ignoravimą“, – įsitikinęs J. Ruškus.

Jo teigimu, vaiko paėmimas iš šeimos galimas pagal JT Vaiko teisių konvenciją tik siekiant apsaugoti jį nuo įvairiausių smurto formų (19 str.). Nėra jokio ryšio tarp negalios ir smurto, o bet koks apriorinis tokio ryšio nustatinėjimas būtų laikomas diskriminaciniu. Be to, akcentas į gebėjimus, o ne pagalbos teikimą, yra diskriminacinio, vadinamojo medicininio negalios modelio, požymis, bet jokiu būdu ne žmogaus teisėmis grįsto negalios modelio.


Vaiko teisių tarnyba: vertinamos visos aplinkybės

Susiklosčiusią situaciją paprašėme pakomentuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities skyriaus specialistų. Pateikiame šio skyriaus Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Ramunės Liubinaitės atsiųstą komentarą.

„Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas įtvirtina, kad vaiko paėmimas iš šeimos – kraštutinė priemonė. Norime pabrėžti, kad tokie sudėtingi sprendimai pri­imami įvertinus ne vieną, bet visą eilę aplinkybių, tai yra galimas tik esant tam tikrų aplinkybių visumai, o galutinį žodį taria teismas. Tuo pačiu pastebėsime, kad vaiko teisių specialistų pagrindinė užduotis yra reaguoti į galimą grėsmę vaikui ir užtikrinti geriausius vaiko interesus. Joks šeimų stigmatizavimas negalimas.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobilioji komanda teikė pagalbą šeimai. Taip pat teiktos paslaugos, kurias pakomentuoti gali atvejo vadybą vykdanti ir paslaugas teikianti savivaldybės įstaiga. Priminsime, kad už paslaugų savalaikį teikimą šeimai, jų spektro užtikrinimą, atsakinga savivalda.

Dalyvavimas tėvystės įgūdžių mokymuose (organizuoja savivaldybės įstaigos, nevyriausybinės organizacijos) nėra lemiamas veiksnys vertinant šeimos situa­ciją. Dar kartą pabrėšime, kad priimant sprendimus įvertinama aplinkybių visuma. Vaiko teisių specialistai pirmiausiai siekia užtikrinti vaiko teisę augti saugioje aplinkoje.

Akcentuotina, kad biologiniams tėvams užtikrinama galimybė bendrauti ir palaikyti ryšį su vaiku, o jeigu situacija pasikeičia ir vaikui būna saugu, jis grįžta į savo šeimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba visada siekia vaiko išsaugojimo šeimoje, o kai reikalingas globos nustatymas, siekiama, kad vaiką globotų giminystės ar emociniais ryšiais su vaiku susiję asmenys, kurie užtikrintų kuo patogesnes galimybes vaikui bendrauti su tėvais. Pagalbos iš artimųjų sulaukia ne visos į krizę patekusios šeimos.

Pastebėsime, kad teismo sprendimas nėra priimtas. Nuolatinė globa gali būti nustatyta tik teismo sprendimu.“

Šis atsakymas kelia tik dar daugiau klausimų – ar iš tiesų buvo padaryta viskas, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt