Karantininis „Begasas“ dar labiau išplėtė teatro ribas

Draminiame gatvės veiksme ,,Pamokymas apie laimę‘‘ aktoriai pasakoja mūsų planetos gimimo istoriją, žmonijos evoliuciją.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos rengiamas tarptautinis ypatingų teatrų festivalis „Begasas“ šįkart buvo išties ypatingas. Tradicinę sceną į virtualią erdvę iškeitęs renginys leido susipažinti su Lietuvos, Lenkijos, Sakartvelo, Ukrainos ir Uzbekijos neįgaliųjų teatrais.

Naujas formatas – naujos galimybės

Naują festivalio formatą padiktavo pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija. Nežinia, kada baigsis judėjimo galimybes apribojęs karantinas, kada teatro trupės galės suvažiuoti į Vilnių, renginio organizatorius paskatino pasirinkti virtualaus festivalio idėją – būsimus dalyvius pakvietė nufilmuoti savo spektaklius ir atsiųsti vaizdo medžiagą. Šia galimybe pasinaudojo 9 šalių teatrai, dirbantys su negalią turinčiais žmonėmis. Festivalio organizatoriai gavo 30 spektak­lių vaizdo įrašus. Į programą buvo atrinkti 9 filmuoti pasirodymai. Pasak festivalio meno vadovės Snieguolės Dikčiūtės, buvo stengiamasi atrinkti kuo įvairesnius, skirtingas temas ir meninės raiškos priemones pasirinkusius pasirodymus.

Į žiūrovų namus teatrą perkėlęs „Begasas“ susitikti kvietė net penkis vakarus – nuo gegužės 28-osios iki birželio 1-osios. Kartais buvo pristatomas vienas, kartais – du ar net trys spektakliai. Kiekvieną vakarą buvo galima įsitraukti ir į matytus spektaklius aptariančią virtualią diskusiją.

Festivalio meno vadovė S. Dikčiūtė džiaugiasi, kad šįkart buvo daugiau laiko išklausyti vieniems kitus, pasvarstyti, kur link toliau galėtų judėti ypatingų teatrų festivalis.


Įžvalgomis dalijosi profesionali konsultantų taryba

Ypatingų teatrų pasirodymus aptarė šią meno sritį gerai išmanantys profesionalai, spektaklių režisieriai. Festivaliui buvo sukurta tarptautinė konsultantų taryba, kuriai vadovavo režisierius Vitalіjus Lіubota – Ukrainos nacionalinės teatro sąjungos narys, meno akademijos dėstytojas, teatro-studijos „Parostki“ meno vadovas ir režisierius.

Dauguma festivalio spektak­lių buvo grįsti kūno ir judesio principais, todėl buvo labai įdomu įsiklausyti į šios srities žinovo Janušo Szymanskio nuomonę. Jis – Lenkijos meno terapijos tarybos narys, nacionalinių ir tarptautinių dirbtuvių „Dialogi“ organizatorius ir instruktorius, kūno raiškos ir šokio terapijos užsiėmimus vedantis įvairių šalių universitetuose.

Įdomių įžvalgų pateikė ir režisierius, dramos terapeutas iš Latvijos Vieturs Rozins. Jis dirba su neregių ir kurčiųjų bendruomenėmis, organizuoja dramos terapijos, teatro pedagogikos ir fizinio teatro meistriškumo kursus bei seminarus.

Vis dėlto didžiąją konsultantų tarybos dalį sudarė lietuviai: kompozitorė, muzikos terapeutė, „Begaso“ meno vadovė S. Dikčiūtė, režisierė, scenografė ir aktorė, „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė, daug metų dirbanti su individualių poreikių turinčiais vaikais ir suaugusiais. Į konsultantų tarybą buvo pakviesta ir Pojūčių teatro įkūrėja, režisierė, aktorė lėlininkė Karolina Žernytė. Bendradarbiaudama su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ji kuria sensorinius spektaklius ir edukacijas, veda užsiėmimus su sensoriniais iššūkiais susiduriantiems vaikams, vykdo daug kūrybinių dirbtuvių užsienyje. Pasirodymus vertino ir režisierius, aktorius Virgis Bortkevičius, Nepriklausomo plastinės dramos teat­ro Kaune vadovas.

Festivalio meno vadovė S. Dikčiūtė džiaugėsi, kad konsultantų taryboje sutiko dalyvauti ir savo profesionaliomis įžvalgomis pasidalyti teatro kritikas, kultūros analitikas Vaidas Jauniškis.

Scena iš sostinės dienos centro „Šviesa“ teatro studijos TTT judesio spektaklio „Akmens sriuba“.

Stebinanti įvairovė

Festivalio dalyviai pristatė labai skirtingus spektaklius – nuo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos muzikinio teatro trupės MTT ir „Stalo teatro“ misterijos „Skambantis miestas“, Nepriklausomo plastinės dramos teatro iš Kauno audiovizulinio spektaklio „Gimimo mitas“, Sakartvelo integracinio teatro „Azdako sodas“ pagal Bertoldą Brechtą sukurto muzikinio spektaklio „Trijų grašių opera“ iki pagal ukrainiečių liaudies sak­mę Sumų krašto vaikų teat­ro kolektyvo „Perliukai“ sumanyto teatrinio gatvės veiksmo arba performanso „Pamokymas apie laimę“.

Daugiausia trupių pasirinko judesio teatrą – taip realia gyvenimo istorija grįstą spektaklį „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs“ pristatė Taškento (Uzbekija) judesio teatras „Likas“, Kelcų (Lenkija) teatro „Šypsena“ aktoriai pantomimos ir šokių inscenizacijoje sukūrė nebylaus, nespalvoto kino atmosferą ir ją žiūrovams perteikė spektak­lyje „Sename kine“.

Skirtingų teatro trupių pasirodymai išsiveržė ir iš įprastinės scenos erdvės – aktoriai vaidino parke, prekybos centre, kieme, taip siųsdami paprastą, bet labai svarbią žinią, kad negalią turintys žmonės yra tarp mūsų ir negalima jų ignoruoti.


Žiūrovams negalia nesvarbi

Festivalio dalyviams skirtame apraše buvo nurodyta, kad ne mažiau kaip pusė teatro trupės narių turi būti žmonės su negalia. Daugumai atrinktų festivalio dalyvių tokio nurodymo net nereikėjo. Buvo trupių, kuriose visi aktoriai – neįgalieji, nors žiūrovas to net nepastebėjo, ypač jeigu įtaigią istoriją pasakojo intelekto ar psichikos sutrikimų turintys žmonės.

Festivalio konsultantai ne kartą akcentavo, kad į aktorių negalią žiūrovai dėmesį atkreipia tik keliolika pirmųjų minučių, vėliau panyra į jų atliekamus vaidmenis, herojų perteikiamą emociją. Svarbiausia čia – meistriškumas, o ne aktoriaus fizinė būklė.

Stipriausią įspūdį paliko spektakliai, kuriuose aktoriai vaidino savo gyvenimą. Vienas tokių, bene daugiausia palankių festivalio konsultantų įvertinimų sulaukęs spektaklis – Sumų krašto (Ukraina) kompleksinės reabilitacijos centro vaikams ir asmenims su negalia Vaikų teatro kolektyvo „Perliukai“ pristatytas teatrinis veiksmas „Be ribų“, skirtas autistiškiems vaikams palaikyti. Prekybos centre nufilmuotame kai kurių konsultantų eksperimentiniu socia­liniu performansu pavadintame pasirodyme vaidina autizmo spektro sutrikimą turintys aktoriai. Jau vien išeiti į tokią atvirą erdvę savo pasaulyje gyvenantiems žmonėms – didelis iššūkis. Išsiveržti iš griežtas ribas turinčio pasaulio jiems sunku ne tik dėl kitokio jų pačių mąstymo, bet ir dėl aplinkinių atstūmimo. Labai įtaigiai tai atskleidė pagrindinė spektaklio aktorė – nedidukė mergaitė. Režisierės Tatjanos Saveljevos teigimu, nuo pirmų nesudėtingų spektak­liukų iki dabartinių pasirodymų šie vaikai ir jaunuoliai nuėjo ilgą kelią – jie tapo drąsesni, savarankiškesni, lengviau bendraujantys.

Festivalyje dalyvavusių trupių režisieriai ne kartą akcentavo terapinį teatro poveikį negalią turintiems aktoriams, tačiau jų kuriamas menas neabejotinai gydo ir žiūrovų sielas.

Aldona DELTUVAITĖ
Festivalio organizatorių archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt