Gražina DAUGINIENĖ. „Bičiulystėje“ nėra vietos gyvenimo tuštybių mugėms

Gražina Dauginienė.

Tolerancijos testas
Nustatymai

* * *

Su savaitraščiu „Bičiulystė“ susipažinau prieš 20 metų. Atsitiktinai. Vieną ketvirtadienį laiškanešė, matyt, netyčia, įmetė jį į mano pašto dėžutę. Nustebau, kad yra toks leidinys. Į neįgaliųjų gretas buvau patekusi vos prieš metus. Patikėkite, visuomenė nedaug žino apie neįgaliųjų gyvenimą, juolab apie jų spaudos leidinius. Perskaičiau ir supratau: čia mano laikraštis, jame rašoma apie mano likimo žmones, jų problemas, veiklą, galimybes ir pomėgius.

Nuo tos dienos su „Bičiulyste“ susidraugavau visam gyvenimui. Ji man padėjo vaduotis iš pasimetimo, nevilties ir skausmo. Čia rašoma apie kitokį gyvenimą, negu mano ligšiolinis. Gyvenimą kitame krante. Pateikiama įvairios neįgaliajam reikalingos informacijos teisių, sveikatos klausimais, supažindinama su naujausiomis mokslo žiniomis, techninės pagalbos priemonėmis ir jų įsigijimo tvarka, socialinėmis paslaugomis. Tik iš laikraščio sužinojau, kad yra tokios socialinės darbuotojos, kurios gali padėti neįgaliam žmogui buityje ir kur galima kreiptis dėl pavėžėjimo paslaugų.

Laikraštis spausdino reportažus apie neįgaliųjų likimus, jų buitį, kasdienybę ir šventes, aktyvų sportą ir įspūdingas išvykas. O kur dar visas puslapis, skirtas kūrybiniams bandymams – poezijos, prozos, fotografijų konkursai... Sužinojau, kad redakcija kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija organizuoja kūrybines stovyklas, plenerus, leidžia almanachus. Pabandžiau rašyti ir aš. Išspausdino. Pakvietė į literatų seminarą.

Ilgainiui susipažinau su kitais kūrėjais: literatais, dailininkais, fotografais, susidraugavau su bendro likimo žmonėmis. Jie man tapo dvasine atrama. Sėmiausi iš jų patirties, išminties, užsikrėčiau jų nuotaika ir veikla. Nedrąsiai žengę pirmuosius kūrybinius žingsnius „Bičiulystėje“, ne vienas vėliau išleido eilėraščių ar prozos knygas, fotografijų albumus, suruošė parodas. Padrąsinta ir aš išleidau pirmąją eilėraščių knygelę, vėliau antrą. Pabandžiau rašyti esė. Spausdino. Gyvenimas nušvito kitom spalvom, įgavo naują prasmę.

Ketvirtadienis man – šventinė diena. Laukiu „Bičiulystės“ kaip brangaus svečio. Tiesa, dabar kas antrą ketvirtadienį. Užtat laikraštis tapo dar turiningesnis, talpesnis. Redakcija plačiau supažindina su mums, neįgaliesiems, rūpimomis aktualijomis, techninės pagalbos priemonių ir įvairių paslaugų naujovėmis.

Gyvename aukštų informacinių technologijų laikais. Yra internetas, visokie portalai. Dauguma mokame jais naudotis. Bet mūsų „Bičiulystės“ niekas nepakeis. Paimi į rankas laik­raštį, verti puslapį po puslapio, ieškai pažįstamų vardų, pavardžių. Gali neskubėdamas peržvelgti, po to pasidėti po ranka ir vėl pasiimti paskaitinėti, sugrįžti prie tau svarbios informacijos ar prie paskutinio – kūrybos – puslapio, kuris ne vienam tapo dvasios terapija.

„Bičiulystė“ yra ir, tikiuosi, išliks mūsų kultūros, mūsų paveldo dalis. Reikėtų pasidžiaugti, kad šiame leidinyje nėra vietos gyvenimo tuštybių mugėms, ir jis geba žurnalistinės etikos kartelę laikyti aukštai iškeltą. Ačiū „Bičiulystės“ žurnalistėms Aldonai Milieškienei ir Aurelijai Babinskienei. Ačiū mūsų valdžios žmonėms, globojantiems šį laikraštį, ir jo leidėjams. Ačiū visiems, rašantiems į „Bičiulystę“ ir ją skaitantiems.

Gražina DAUGINIENĖ
Vilnius

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt