Tyrimas atskleidė, kad savivaldybės NVO kaip partneres vertina palankiai

Konferencijoje pristatytas tyrimas „Savivaldybių požiūris į NVO galimybes teikti socialines paslaugas“.

Tolerancijos testas
Nustatymai

Kovo-spalio mėnesiais Socialinių inovacijų instituto ekspertai Lietuvos neįgaliųjų draugijos užsakymu atliko tyrimą „Savivaldybių požiūris į NVO galimybes teikti socialines paslaugas“. Tyrimo rezultatai buvo pristatyti konferencijoje. 

NVO teikiamas paslaugas vertina gerai

Socialinių inovacijų instituto ekspertė Ingrida Gečienė, pristatydama tyrimą, atkreipė dėmesį, kad iki šiol Lietuvoje didžiąją dalį viešųjų, taip pat ir socialinių, paslaugų teikia biudžetinės, viešosios įstaigos, kurių steigėjas yra valstybės ar savivaldybės institucijos. Nevyriausybinės (tarp jų – ir neįgaliųjų) organizacijos (NVO) teikia tik apie 5,19 proc. visų savivaldybių finansuojamų viešųjų paslaugų, nors įvairūs teisės aktai numato, kad palaipsniui NVO turi būti perduota apie 15 proc. šių paslaugų.

Tyrimui buvo pasirinkta trečdalis (20) Lietuvos savivaldybių (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestų: Jurbarko, Lazdijų, Mažeikių, Radviliškio, Rokiškio, Šilutės, Širvintų, Ukmergės, Utenos, Zarasų rajonų; Druskininkų, Marijampolės, Pagėgių, Rietavo savivaldybių). Buvo siekta išsiaiškinti, kaip savivaldybės vertina NVO teikiamas socialines paslaugas ir kiek skiria lėšų joms finansuoti.

Pasak I. Gečienės, dauguma apklaustų savivaldybių atsakė NVO teikiamas paslaugas vertinančios gerai, 3 savivaldybės – netgi labai gerai. „Tai geras vertinimas. Nė viena savivaldybė nesakė, kad NVO teikiamas paslaugas vertina blogai arba labai blogai“, – sakė Socialinių inovacijų instituto ekspertė.

NVO dažniausiai teikia sociokultūrines, specialaus transporto organizavimo, savigalbos, asmens higienos, dienos užimtumo, taip pat informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo paslaugas.

Socialinių inovacijų instituto ekspertė Ingrida Gečienė.

NVO turėtų būti perduota daugiau paslaugų

Ketvirtadalis apklaustų savivaldybių nurodė, kad iš NVO perka nepakankamai paslaugų. Taip pat savivaldybės mano, kad jų gyventojų socialinių paslaugų poreikiai patenkinami tik iš dalies. Reiškia, tiems poreikiams patenkinti skirtų paslaugų reikia ir reikės ateityje. Taigi potencialas čia įsijungti neįgaliųjų nevyriausybinėms organizacijoms yra labai didelis. Ypač didelės galimybės imtis inovatyvių paslaugų (pvz., asmeninio asistento pagalba), kurių galbūt neteikia savivaldybės.

„Savivaldybės mato galimybę, jaučia poreikį, kad reikėtų pirkti paslaugas iš NVO, bet tas pirkimas yra nepakankamas. Tai, manyčiau, yra pozityvus aspektas, kuris NVO pas­tangas turėtų nuteikti optimistiškai. Anksčiau ar vėliau viešųjų pirkimų apimtys didės ir galimybė juose dalyvauti NVO tikrai atsiras“, – įžvalgomis dalijosi I. Gečienė.

Vis dėlto paklaustos, ką reikėtų daryti, kad būtų teikiama daugiau socialinių paslaugų, savivaldybės dažniausiai atsakė, kad reikia steigti naujas socialinių paslaugų įstaigas ir plėtoti esamas, pritraukti daugiau finansavimo iš valstybės ir ES lėšų. Kad žada plėsti tiekėjų ratą, įtraukti NVO, atsakė reta savivaldybė.

Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Zita Kviklienė.

Turėtų būti aktyvesnės

Ką NVO turėtų daryti, kad iš jų būtų perkamos socialinės paslaugos? Savivaldybių atsakymai rodo, kad jos pasigenda didesnio NVO aktyvumo – pačios organizacijos turėtų labiau norėti dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, informuoti, reklamuoti, siūlyti savo teikiamas paslaugas, imtis lyderystės. Taip pat savivaldybės mano, kad NVO turėtų teikti kokybiškesnes paslaugas, turėti tinkamus materialinius ir žmogiškuosius išteklius, patalpas, įrangą ir pan. „Tai labai sunku, nes NVO dažnai dirba nuo projekto iki projekto, dėl to išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus yra labai sudėtinga“, – įžvalgomis dalijasi I. Gečienė.

Savivaldybės taip pat mano, kad NVO turėtų bendradarbiauti su kitomis organizacijomis. „Tai yra labai svarbu – nė viena organizacija nėra pajėgi, ypač tarp projektų, visą laiką teikti paslaugas. Jei bendradarbiauja kelios organizacijos, įmanoma tų paslaugų tęstinumą išlaikyti ir galbūt teikti labiau kompleksines paslaugas“, – sako Socialinių inovacijų instituto ekspertė.

Siekiant išlaikyti finansinį stabilumą I. Gečienė taip pat siūlo NVO pabandyti taikyti socialinio verslumo principus. Taip pat domėtis visomis galimybėmis sustiprinti savo organizaciją – įtraukti savanorius, bendruomenę, siekti paslaugų kokybės sertifikavimo, bendradarbiauti su užsienio organizacijomis, stiprinti projektų rašymo, teisines kompetencijas ir pan.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas atkreipė dėmesį, kad kai kada draugijoms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose trukdo teisės aktai – pavyzdžiui, neleidžiama turint Neįgaliųjų reikalų departamento pagal panaudą išduotą automobilį dalyvauti viešuosiuose pirkimuose pavėžėjimo paslaugoms teikti ir taip papildomai užsidirbti.


NVO reikalavimai didesni

Renginyje savo patirtimi pasidalijo ir neįgaliųjų organizacijos. Apie bendradarbiavimą su savivaldybe ir teikiamas socialines paslaugas papasakojo Pagėgių neįgaliųjų draugijos pirmininkė Loreta Stašinskienė ir Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Zita Kviklienė.

Ukmergės rajono savivaldybėje veikia 9 NVO, 5 iš jų teikia paslaugas. „Esame kviečiami prie bendro stalo, su savivaldybe santykiai geri, bet reikalavimai mums yra tikrai dideli“, – sako Z. Kviklienė. Draugija vienija per 500 narių, dažniausiai tai vyresnio amžiaus asmenys.

Draugija įgyvendina ne tik socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje, bet ir kitus projektus. Kasmet rašomi projektai Kultūros tarybai, įgyvendinamos sveikatos rėmimo ir socialinių paslaugų programos. Projektų įvairovė leidžia pasiūlyti ir platų paslaugų spektrą draugijoje: nuo tradiciniais tapusių kultūrinių renginių, išvykų, įvairiausių užimtumo veiklų iki sveikatinimo užsiėmimų baseine. Z. Kviklienė įsitikinusi, kad jos vadovaujamos organizacijos teikiamos pagalbos, maudymo namuose, pavėžėjimo paslaugos yra labai reikalingos. Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės manymu, neįgaliųjų organizacijų privalumas šioje srityje – didesnis lankstumas ir galimybė greičiau prisitaikyti prie situacijos.


Savivaldybėse – skirtinga patirtis

Vis dėlto tyrėja atkreipė dėmesį, kad tai, kiek lėšų bus skiriama socialinėms paslaugoms, priklauso nuo savivaldybės požiūrio į tai, kiek ir kokių paslaugų reikia. „Pagal tai, kiek lėšų yra skiriama socialinėms paslaugoms, savivaldybės pasiskirstė labai netolygiai. Išsiskiria Pagėgių, Ukmergės, Utenos, Radviliškio rajonų savivaldybės. Jos daugiau savo biudžeto skiria socialinėms reikmėms. Yra savivaldybių, kurios socialinėms paslaugoms skiria labai mažai lėšų. Taigi ir joms yra kur pasitempti“, – teigė I. Gečienė.

Rekomendacijomis, kaip sklandžiau perduoti socialines paslaugas NVO, konferencijoje pasidalijo „Versli Lietuva“ atstovė Aušra Pulauskaitė, taip pat apie gerąją patirtį diegiant inovatyvius viešuosius pirkimus papasakojo Kauno miesto savivaldybės atstovės, iššūkius teikiant viešąsias paslaugas aptarė Socia­linio taksi ir programos „Senjoro“ vadovės Solveiga Ratkevičiūtė bei Rugilė Bitautaitė.

Mokymai organizuoti įgyvendinant projektą Lietuvos neįgaliųjų draugijos institucinis stiprinimas, kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės ir LND archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt