Darbas „Bičiulystėje“ – tai socialinė atsakomybė

„Bičiulystės“ redaktorei Aldonai Milieškienei socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis įteikė „Gerumo žvaigždę“.

Tolerancijos iššūkiai
Nustatymai

Gruodžio mėnesį „Bičiulystės“ redaktorei Aldonai Milieškienei socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis įteikė „Gerumo žvaigždę“. Tai – svarbiausias socialinės srities apdovanojimas, teikiamas už ypatingus, einamas pareigas viršijančius pasiekimus. Kviečiame iš arčiau susipažinti su redaktore ir jos darbu „Bičiulystėje“.

„Bičiulystės“ redaktorė Aldona Milieškienė.

Miela Aldona, „Bičiulystei“ vadovaujate jau 19 metų. Koks buvo Jūsų kelias to link?

„Bičiulystė“ mano gyvenimu tapo prieš porą dešimt­mečių, o į mūsų žurnalistinę šeimą atėjo dar anksčiau – 1990-aisiais. Prie šio laikraščio ištakų buvo ir mano vyras Mindaugas. Nors tuomet dirbau kitame leidinyje, „Bičiulystės“ idėja „pagavo“, norėjosi prie jos prisijungti. Tada pirmą kartą gyvenime nuvažiavau į senelių globos namus, pamačiau pasaulį, kuriame buvo daug skausmo, ilgesio, neišsakytų žodžių... Ilgai kalbėjomės su šiuose namuose artimųjų neseniai apgyvendinta močiute. Į pirmame „Bičiulystės“ numeryje publikuotą straipsnį sugulė daug susimąstyti verčiančios gyvenimiškos išminties, vertybių perkainavimo, artumo ilgesio...

„Bičiulystė“ – ne pirma mano žurnalistinė darbovietė, bet čia dirbu ilgiausiai – beveik 20 metų. Esu dirbusi ir rajoniniame laikraštyje, ir respublikiniame žurnale. Savo karjerą „Bičiulystėje“ pradėjau kaip apžvalgininkė, o pirmajam laikraščio redaktoriui Robertui Grikevičiui iškeliavus Anapilin, man buvo patikėta atsakomybė vadovauti leidiniui. Niekur nedingo ir pa­reiga rašyti straipsnius ir aš tuo nuoširdžiai džiaugiuosi.

Kokie susitikimai paliko didžiausią įspūdį? Kokią istoriją prisiminus iki šiol apima graudulys?

Ne apie graudulį norėčiau kalbėti, o apie pastangas padėti iš jo išsivaduoti. Didžioji dauguma negalią turinčių žmonių nenori gailesčio, o siekia galimybių patys kurti savo gyvenimą. Ne visiems pavyksta tai padaryti. „Bičiulystė“ ne vienam tapo tiltu, sujungusiu poreikių ir galimybių, svajonės ir realybės krantus.

Labiausiai redakcijoje džiaugiamės sužinoję, kad „Bičiulystėje“ perskaitę apie naują įstatymą ar jo pataisas, priklausančias lengvatas ar vieno, kito poreikio tenkinimą ir nunešę laikraštį į savivaldybę ar kokią kitą įstaigą, neįgalieji apgina savo teises ir paslaugą ar priemonę gauna. Vadinasi, einame teisingu keliu – juk būtent informacija, žinojimas žmones įgalina.

Gera ir kai galime padėti išsipildyti svajonėms. Vis prisimenu, kaip daugiau nei prieš 10 metų prieš pat Kalėdas dalyvavau Seime surengtoje neįgaliųjų darbų pristatymo parodoje. Savo kūrybos į ją atvežė ir Marijampolės neįgalieji. Tąsyk kalbinau Danguolę Plečkaitytę (deja, jau mirusią) – 86 cm ūgio Coliukę, po keleto metų pripažintą mažiausia Lietuvos moterimi. Paklausta apie kalėdinę svajonę, Danguolė prisipažino labai norinti kompiuterio, kuris jai padėtų plėsti akiratį, bendrauti su draugais. Kompiuteris tada dar nebuvo savaime suprantamas dalykas ir juo džiaugėsi tikrai ne kiekvienas.

Susitikti su parodos dalyviais atėjo ir Marijampolėje išrinktas Seimo narys Algis Rimas (deja, taip pat jau miręs). Netikėtai kilo mintis aukštas pareigas užimančio žmogaus paprašyti išpildyti mažutės merginos svajonę. Ir jis sutiko! Iš renginio grįžau lyg ant sparnų. Dar labiau džiaugėsi Danguolė, iš tiesų sulaukusi kompiuterio.

Sunku būtų dirbti kokiame nors komerciniame leidinyje, tarnauti jo savininko, o ne paprastų žmonių interesams. „Bičiulystėje“ mes nesakome: uždaryk redakcijos duris ir už jų palik visas problemas. Visus skambučius, laiškus, rūpesčius ir problemas priimame labai asmeniškai ir ieškome jų sprendimo. Darbas „Bičiulystėje“ – ne tik žurnalistika, bet ir socialinė atsakomybė.

Ne paslaptis, kad leidžiant laikraštį yra nemažai rutinos – darbas nelengvas, ne visada pasidžiaugiame tuo, ką pavyksta pasiekti. Vis dėlto verčiant laikraštį pastebime, kiek daug visko nutiko, kiek temų paliesta, kiek žmonių sutikta, kiek regionų apvažiuota... Kokios mintys kyla verčiant ankstesnių metų laikraščio komplektus?

Laikraštis – gyvas kasdienos pulsas. Iki šių metų „Bičiulystę“ leidome kiekvieną savaitę, reikėjo tik spėti suktis. Monotonijos žurnalistikoje nėra – keičiasi gyvenimas, keičiasi ir publikacijų temos, pašnekovai. Savo gyvavimą „Bičiulystė“ pradėjo atspindėdama Raudonojo Kryžiaus, Vaikų fondo, tuometinės Lietuvos invalidų draugijos (LID) veiklą. Netrukus jos steigėjo teises perėmė LID ir „Bičiulystė“ tapo tikru neįgaliųjų gyvenimo metraščiu. Pasinaudojant jos publikacijomis, fotoarchyvu buvo parengta Lietuvos neįgaliųjų draugijos 30-mečiui skirta knyga „Kartu esame stip­resni“.

Sklaidant laikraščio komp­lektus atgyja daugybė prisiminimų. Matėme, kaip kūrėsi ir stiprėjo neįgaliųjų draugijos, kaip steigėsi dienos centrai, kaip neįgalieji nesitaikstė su per įvairias krizes žadama mažinti finansine paramą jų veikloms, Vilniaus centre rengė didžiules eitynes, savo teises gynė prie apskrito stalo diskutuodami su valdžios atstovais. „Bičiulystės“ publikacijos liudija, kad neįgaliųjų draugijos, jų nariai tapo aktyvesni, išmanantys savo teises ir siekiantys užsibrėžtų tikslų – visavertės įtraukties, savarankiško, oraus gyvenimo. Džiugina ir visuomenės požiūrio į negalią kaita – mažėja stereotipų, vis dažniau į šiuos žmones žvelgiama ne kaip į nieko negalinčius, o kaip skirtingą galią turinčius – besimokančius, dirbančius, kuriančius. O kiek paprastų žmonių gyvenimo istorijų aprašėme, kiek dvasios stiprybės iš jų pasisėmėme!

Deja, aplanko ir liūdnos mintys – laikraščio puslapiai primena ir žmones, kurių esame netekę. Daugelį jų artimai pažinau, bendravau, stebėjau jų gyvenimus ir veiklą. Vis dėlto tas liūdesys skaidrus, nes žinau, kiek pastangų jie įdėjo, kad negalia neatimtų gyvenimo džiaugsmo, kiek daug kitų neįgaliųjų labui nuveikė.

Džiaugiuosi, kad per 30 metų „Bičiulystė“ sutelkė didžiulę negalios žmonių bendruomenę, kuriai svarbu ir kas visuomenėje vyksta, ir kaip kitame Lietuvos pakraštyje bičiulis gyvena, apie ką mąsto, dėl ko nerimsta.

Plečiantis žiniasklaidos priemonių įvairovei, vis daugiau informacijos persikeliant į internetą, spaudai vis sunkiau išsilaikyti. Kokioje situacijoje yra neįgaliųjų spauda? Kokią matote jos ateitį?

Neįgaliųjų spaudos ateitis – jau kuris laikas ramybės neduodantis klausimas. Tai, kad tokios reikia, iliustruoja atsirandantys nauji leidiniai. Jie atsiranda, nes trūksta informacijos, patarimų, kaip gyventi su viena ar kita negalia, ką naujo gali pasiūlyti mokslo pasaulis ir pan. Gerokai paieškoję internete tikriausiai surastume atsakymus į rūpimus klausimus, bet specialiuose leidiniuose ši informacija pateikiama koncentruotai, atsižvelgiant į aktualijas, remiantis patikima profesionalių specialistų nuomone.

Ar pasauliui virtualėjant reikalinga popierinė spauda – jau kitas klausimas. Ko gero, visi neįgaliesiems skirti leidiniai turi ir elektronines versijas, tad turintiems kompiuterį, internetą ir mokantiems su jais elgtis ši informacija prieinama bet kur ir bet kada. O ką daryti tiems, kurių namų šios informacinės technologijos nepasiekė? Didžioji dauguma Lietuvos neįgaliųjų draugijos narių – garbaus amžiaus sulaukę žmonės ir tikrai ne visi šias technologijas įvaldys. Nesulaukę laikraščio jie vis labiau grims į informacinę atskirtį. O juk žinojimas įgalina, leidžia pajusti, kad esi gyvenimo sūkuryje. Galų gale negalime iš žmogaus atimti galimybės pasirinkti nei kaip jam gyventi, nei kaip gauti naujausią informaciją. Taip, šis pasirinkimas kainuoja – laik­raštį reikia atspausdinti, pristatyti net į tolimiausią kaimą. Daugelis neįgaliųjų nepajėgtų patys už tai susimokėti, todėl tikiuosi, kad valstybė ir toliau ras finansinių galimybių jiems padėti.

Ko palinkėtumėte mūsų bičiuliams baigiantis dar vieniems, itin sunkiems, metams?

Susitelkimo, susiklausymo, bendrystės. Nepamirškime vieni kitų – paskambinkime, pasikalbėkime, parašykime laišką, nes taip ir skausmą ištverti leng­viau, ir džiaugsmą išgyventi. Šio neįprasto iššūkio akistatoje stenkimės saugotis patys ir saugokime kitus – tikėkime ateitimi ir tikrai viskas bus gerai.

Kalbėjosi Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje