Nerijus Venckus prisijungė prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kampanijos „Būti tėčiu – didžiausia dovana“. Jo dukrai netrukus bus devyneri. Didelio susidomėjimo sulaukusi kampanija sklaido stereotipus apie tėvystę. Savo istorijomis apie tai, kaip sekasi auginti vaikus, dalijasi ir negalią turintys tėčiai – judantys neįgaliųjų vežimėliais, turintys regos ar klausos negalią.
Nevaikšto 15 metų
„Tėvystė – geras jausmas. Tėvystė skatina būti geresniu, stiebtis, įveikti savo trūkumus, nes viską, ką pats darai, pamatai savo vaike. Taip augi kartu“, – dalijasi mintimis Nerijus. Jis sako, kad ypatingas jausmas užplūsta, kai dukra parodo dėmesį, meilę – tuomet jauti, kad tikrai esi kažkam reikalingas.
Nerijus neįgaliojo vežimėliu juda jau apie 15 metų. Jis buvo 21-erių, kai eismo įvykyje lūžo stuburas. Tuo metu gyveno Airijoje. Ten po traumos gavo visą reikalingą pagalbą, tačiau pasiklausęs patarimų, kad Lietuvoje bus geriau, nusprendė grįžti. Deja, realybė buvo kitokia – atrodė, lyg būtų grįžęs iš kito pasaulio. Airijos ligoninėje viskas buvo nauja, švaru, gražu, viskuo pasirūpinta. Čia viską reikėjo turėti savo, aplinka nepasikeitusi nuo sovietmečio. Savaitę buvo šokas. „Na, bet turbūt dėl to įgijau daugiau savarankiškumo“, – svarsto Nerijus. Juolab kad ilgai tikėjosi pradėti vaikščioti.
„Kokius metus galvojau, kad vaikščiosiu. Tai, manau, išėjo į gerą – buvo motyvacija kažką daryti, neturėjau kada depresuoti“, – prisimena vyras. Jis pasakoja, kad daug valandų praleido sporto salėje, treniruodamasis. Vaikščioti nepradėjo, bet yra visiškai savarankiškas. Tik judėjimo būdas pasikeitė. N. Venckus buvo įsitraukęs ir į profesionalų neįgaliųjų sportą – kurį laiką žaidė krepšinį Vokietijoje, Sankt Peterburge. Atstovavo ir Lietuvos rinktinei.
Puikiai prisitaikė
Gal Nerijaus atkaklumas bei pozityvumas atkreipė ir būsimos žmonos dėmesį – ją sutiko reabilitacijos centre, kuriame ji dirbo kineziterapeute. Jau 10 metų kartu. Netrukus gimė dukra. „Matyt, likimas taip viską sudėlioja“, – džiaugiasi Nerijus savo šeima. Jis sako niekada nesvajojęs turėti vaikų, bet sutiko su žmonos noru.
Pradžioje judančiam vežimėliu žmogui fiziškai buvo nelengva rūpintis vaiku, paskui prisitaikė, priprato ir puikiai susitvarkydavo. Gal dėl to, kad mergaitė augo rami.
Nerijus sako, kad ir nevaikštant galima atrasti daug bendrų veiklų, pramogų su vaikais. „Negaliu tik kamuolio paspardyti ir kai kur patekti fiziškai, bet visada galima ką nors sugalvoti“, – pasakoja jaunas tėtis.
Šeima labai mėgsta keliauti. Žinoma, reikia įdėti šiek tiek daugiau pastangų ieškant pritaikytų vietų, bet galimybių dabar tikrai yra daug. Neseniai įsigijo sodą. Nerijus sako atradęs, kad ir nevaikštant galima nudirbti daug ūkiškų darbų: prisitaikė, kaip pjauti žolę, meistrauti. „Daug dalykų atrandi. Atrodė, kad nebegalėsi kažko daryti. Pasirodo, daug kas yra tik prisitaikymo reikalas“, – sako jis.
Nerijus sako nemėgstantis dejuoti ir ko nors kaltinti dėl nepritaikytos aplinkos: „Nesusireikšminu. Negali gyvenime viskas būti pritaikyta ir paduota ant šaukštelio. Stengiuosi pats prisitaikyti, o ne prašyti.“
Šeima – didelis džiaugsmas
Nerijus sako, kad kol kas sulaukė tik palaikymo – nė karto nebuvo, kad kas nors neigiamai reaguotų. „Baigėsi laikai, kai visi uždaryti. Negalią turintis tėvas nėra joks stebuklas “, – sako N. Venckus. Jį labai natūraliai priėmė ir dukros darželio draugai, dabar klasiokai. „Kartais pagalvoju, kaip bus paauglystėje, bet dabar jokių problemų nekyla“, – pasakoja vyras.
Tiesa, negalią turinčių žmonių, su kuriais bendravo, rate, jis buvo bene pirmasis, kuris ryžosi turėti vaikų. „Nežinau, ar sutapimas, ar mano pavyzdys paskatino, bet dabar daug kas augina vaikus“, – sako Nerijus.
Jis neslepia – ne visi žino, kiek žmonėms po stuburo pažeidimų reikia įveikti iššūkių, kol pavyksta susilaukti vaikų. Tačiau įsitikinęs – tikrai verta.
„Yra iššūkių, reikia pasistengti, bet tėvystės džiaugsmas atperka pastangas. Niekada nesigailėjau, kad ryžausi turėti vaikų – net naktimis, kai nemiegodavau, nebuvo tokių minčių. Šeima – didelis džiaugsmas“, – pozityviai nusiteikęs Nerijus. Jis ragina ir kitus neįgaliuosius, kurie turi šeimą, sąlygas, o svarbiausia – noro, nesibaiminti susilaukti vaikų.
Skatina vyrus įsitraukti į tėvystę
Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) komunikacijos skyriaus vedėjos Mintautės Jurkutės, praėjusių metų lapkritį LGKT pradėjo sąmoningumo didinimo kampaniją „Būti tėčiu – didžiausia dovana“, kuria siekiama skatinti vyrų įsitraukimą į vaikų priežiūrą nuo pat kūdikystės. Kartu su kampanija pradėjo veikti ir nauja informacinė sistema apie asmeninio gyvenimo ir darbo derinimą www.daugiaubalanso.lt.
Pradėti šią iniciatyvą paskatino vykdomas projektas „Visi apie tai kalba: darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas virsta realybe“, kurį LGKT įgyvendina kartu su Lygių galimybių plėtros centru ir socialinės reklamos agentūra „Nomoshiti“. Jo tikslas – paskatinti visuomenėje diskusijas bei veiksmus, kurie padėtų pagerinti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą dirbančių žmonių gyvenime, skatintų tam palankias žmonių nuostatas šeimose ir darbovietėse, geresnį darbų ir atsakomybių pasidalinimą tarp moterų ir vyrų auginant vaikus ir prižiūrint vyresnius, sergančius asmenis, negalią turinčius šeimos narius.
Mažėja stereotipų
M. Jurkutės teigimu, projekte siekiama parodyti, kad tėvystė apima labai platų spektrą įvairių formų ir patirčių, todėl stengiamasi kviesti savo patirtimis dalytis kuo įvairesnius tėčius. „Tėčių su negalia tėvystės patirtys mažai kuo skiriasi nuo negalios neturinčių tėčių. Jie, kaip ir kiti, susiduria su panašiais rūpesčiais, iššūkiais, baimėmis, pasididžiavimu, džiaugsmais ir pan. Kokio nors unikalaus, tik jiems būdingo ar tik jų patiriamo stereotipinio požiūrio iš visuomenės nematome“, – pasakoja LGKT atstovė. M. Jurkutės teigimu, vienintelis aspektas, kuris buvo paminėtas, yra nebent negalios sukelti nepatogumai, kai, pavyzdžiui, dėl regos negalios negali matyti savo vaiko ir ką jis daro arba dėl savo apriboto judumo negali veikti veiklų, kuriomis su savo vaikais norėtum užsiimti.
„Stereotipų apie tėvystę, motinystę ir vaikų auginimą vis dar pastebime labai daug. Jų pasitaiko ir komentaruose po LGKT pasidalytais straipsniais tarnybos administruojamose Facebook paskyrose. Pavyzdžiui, buvo komentarų, kuriuose rašoma, kad vaikus turėtų auginti mamos, nes gi jos maitina krūtimi, kad vaikus auginantys vyrai yra sumoteriškėję arba nepakankamai vyriški, reiškiamas pasipiktinimas, kad dabar bus prievarta varomi tėvai vaikų auginti ir pan. Be abejo, kur kas daugiau palaikančių komentarų rodo, kad stereotipinės nuostatos keičiasi link lygiavertiškesnio mamos ir tėčio atsakomybių ir įsitraukimo į vaikų auginimą pasidalinimo“, – sako M. Jurkutė.
Aurelija BABINSKIENĖ
