Praėjusiais metais Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai atliko sociologinį tyrimą „Neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veiklos veiksmingumas ginant ir atstovaujant asmenų su negalia teises ir interesus“. Su viena iš tyrimo autorių – VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros vedėja Egle Šumskiene kalbamės apie tai, ką pavyko sužinoti apie neįgaliųjų nevyriausybines organizacijas.
Koks buvo tyrimo tikslas ir kas jame dalyvavo?
Šį tyrimą iniciavo ir rėmė Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, įgyvendindamas Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013-2020 metų programos įgyvendinimo veiksmų planą. Tyrimo tikslas buvo įvertinti negalios NVO vaidmens veiksmingumą ginant ir atstovaujant asmenų su negalia teises ir interesus. Siekdami šio tikslo apklausėme labai skirtingų interesų grupių atstovus, aprėpdami ir politinį lygmenį, ir vietos savivaldą, ir negalios organizacijų narius ar kitus asmenis su negalia, nepriklausančius NVO, bet besidominčius jų veikla. Tyrime dalyvavo: 12 valstybinių institucijų, atsakingų už negalios politikos įgyvendinimą, atstovų; 12 savivaldos atstovų; 11 respublikinių, nacionalinių arba skėtinių negalios NVO atstovų; 33 regioninių negalios NVO atstovai; 422 negalią turintys asmenys ir/arba jų globėjai. Kiekvienai iš šių grupių buvo sukurta atskira anketa, taip pat atskiros anketos lengvai skaitoma kalba ir gestų kalba. Taigi, tyrimo aprėptis ir informantų įvairovė buvo išties didelė.
Ką parodė negalią turinčių asmenų ir jų globėjų apklausa – ar jie žino apie NVO veiklą ir pasitiki jomis?
Negalios NVO ir jų veikla, teikiamos paslaugos yra neblogai žinomos ir tarp negalią turinčių asmenų, ir tarp jų globėjų, nesvarbu, ar jie yra organizacijų nariai. Negalios organizacijas, jų skaidrumą ir atskaitingumą respondentai vertino palankiai: du trečdaliai (65 proc.) respondentų šias organizacijas laiko demokratiškomis, o sprendimų priėmimą jose – skaidriu, dar didesnė dalis apklaustųjų (71 proc.) organizacijų vadovybės rinkimų procesus įvardijo kaip atvirus ir skaidrius. 11 proc. apklausos dalyvių vadovybės rinkimus laikė neskaidriais, 17 proc. šiuo klausimu nuomonės neturėjo. Dominuojantis palankus negalios NVO sprendimų priėmimo vertinimas reiškia, kad politika ir programos, sukurtos dalyvaujant asmenims, labiau atspindi tikruosius jų poreikius, yra veiksmingiau įgyvendinamos ir palankiau priimamos bendruomenėje.
Kokiomis NVO teikiamos paslaugomis negalią turintieji dažniausiai naudojasi? Ar teikiamos paslaugos patenkina jų poreikius?
Tyrimas parodė reikšmingą ir išties teigiamą pokytį organizacijų veikloje – mažėja karitatyvinio pobūdžio veikla (labdaros teikimas, maitinimo organizavimas). Svarbiausios respondentų įvardintos negalios organizacijų funkcijos šiuo metu yra socializacija, pavyzdžiui, susitikimai su draugais, laiko praleidimas, sportas, bendros šventės, socialinės paslaugos (50 proc. jomis naudojasi bent kartą per savaitę), konsultacijos. Tyrimas parodė, kad negalios organizacijų teikiamos teisių gynimo ir užtikrinimo paslaugos kol kas nedominuoja kaip reikšmingiausios, tačiau stebint augantį nacionalinių ir skėtinių negalios organizacijų politinės veiklos intensyvumą galima prognozuoti šios veiklos krypties plėtrą ateityje.
Kokius pastebėjote skirtumus tarp regioninių ir nacionalinių negalios NVO?
Atliekant tyrimą, dar tik pradėjus rinkti duomenis ir ieškant tiriamųjų, išryškėjo ryškus skirtumas tarp stiprių nacionalinių skirtingas negalias atstovaujančių centrų (nacionalinių negalios NVO), ir regioninių organizacijų. Nacionalinės organizacijos dažniausiai turi savo informatyvų tinklapį, Facebook paskyrą, veiklos sritimis, projektais ir programomis pasidalijusius darbuotojus, patalpas veiklai. Jas surasti ir susiekti su atsakingais darbuotojais buvo išties nesudėtinga. Regioninės NVO buvo sunkiai surandamos nurodytais kontaktais, retai turėjo savo interneto puslapį, kartais – registruotos vadovo ar steigėjo gyvenamosiose patalpose.
Toks atotrūkis nėra išskirtinis ir būdingas tik Lietuvai, todėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje pabrėžiama regioninių negalios NVO svarba. Šis sunkus regioninių organizacijų pasiekiamumas gali kelti kitų problemų – pvz., jas sunkiai suranda ir pasiekia joms nepriklausantys negalią turintys asmenys, į konsultacijas įtraukti norintys vietos politikai ar žiniasklaidos atstovai.
Su sudėtingu regioninių organizacijų pasiekiamumu yra susijęs kitas svarbus aspektas – jų „senėjimo“ požymiai. Nors jų narių skaičius yra daugmaž stabilus, tačiau pastebima svarbi tendencija, galinti turėti neigiamo poveikio tolimesnėje perspektyvoje ir atspindinti „užburto rato“ pobūdžio procesus: jauni negalią turintys asmenys (arba jauni tėvai, auginantys negalią turinčius vaikus) linkę burtis į „jaunesnes“ organizacijas, kurių dauguma koncentruojasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tokiu atveju „vyresnės“ organizacijos daugiau atliepia pagyvenusių savo narių poreikius, „sensta“ toliau ir nėra patrauklios jaunesniems nariams. Ši problema neišryškėjo kalbant apie nacionalines organizacijas.
Svarbus aspektas šiame tyrime buvo regioninių organizacijų bendradarbiavimas su savivalda. Ką parodė atliktas tyrimas?
Savivaldybių ir regioninių negalios NVO bendradarbiavimas yra gana fragmentuotas, daugiausiai bendradarbiaujama teikiant socialines paslaugas ir sprendžiant sudėtingus konkrečius atvejus. Kompleksiniuose politikos sprendimuose (pvz., globos sistemos pertvarka, švietimas, vaiko teisės) su nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiaujama mažiausiai. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad toks epizodinio pobūdžio bendradarbiavimas pažeidžia Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių komiteto Bendrąją pastabą Nr. 7 (2018) Dėl neįgaliųjų, įskaitant neįgalius vaikus, dalyvavimo Konvencijos įgyvendinimo ir kontrolės procese per jiems atstovaujančias organizacijas reikalavimą, kad „visapusiškas ir veiksmingas dalyvavimas turėtų būti suprantamas kaip procesas, o ne kaip atskiras vienkartinis įvykis“.
Kaip valstybės institucijos vertina neįgaliųjų organizacijas?
Valstybinių institucijų atstovai palankiai vertina bendradarbiavimą su NVO ir gauna realią naudą sprendžiant negalios problemas: teigiamai vertina organizacijų ekspertiškumą ir žinias, NVO indėlį priimant optimalius sprendimus, taip pat nurodo atsižvelgiančios į didžiąją dalį negalios NVO pateikiamų pasiūlymų. Pastebėtina, kad valdžios institucijų atstovai nemato negalios NVO kaip neargumentuotų kritikų – su šiuo teiginiu visiškai nesutiko arba labiau nesutiko, negu sutiko 9 iš 12 apklaustųjų.
Pagrindiniai bendradarbiavimo su negalios NVO iniciatoriai yra savivaldybės ir valstybinės institucijos. Viena vertus – tai pozityvu, kadangi parodo jų suinteresuotumą bendromis veiklomis, tačiau, kita vertus, toks iniciatyvos vienakryptiškumas gali lemti tendenciją, kad valdžios sektorius lemia bendradarbiavimo su šiomis organizacijomis intensyvumą, pobūdį ir sritis.
Ką parodė nacionalinių ir skėtinių organizacijų apklausa? Ar jos pajėgios tinkamai atstovauti savo nariams?
Teikdamos paslaugas ir konsultacijas, o ypač – aktyviai dalyvaudamos politinėje veikloje, atstovaudamos negalią turintiems asmenims ir gindamos jų teises, negalios NVO savo veiklų aprėptimi, informacijos sklaida tiesiogiai ir netiesiogiai aprėpia ne tik savo narius, bet ir kitus negalią turinčius asmenis.
Tyrimo eiga ir duomenų rinkimo ypatumai parodė, kad negalios NVO yra vienas iš nedaugelio patikimų kanalų pasiekti negalią turinčius asmenis, įskaitant ir tuos, kurie šioms organizacijoms nepriklauso. Negalios organizacijoms nepriklausantys asmenys iš jų gauna tiesioginę pagalbą ar paslaugas, o taip pat sulaukia bendresnio pobūdžio naudos iš šių organizacijų politinio aktyvumo, dalyvavimo įstatymų leidybos procese, konsultacijose, darbo grupėse, Konvencijos įgyvendinimo stebėsenoje ir pan.
Kaip patartumėte neįgaliųjų organizacijoms didinti savo žinomumą ir plėtrą, pritraukti jaunų žmonių?
Tyrimas parodė, kad negalią turintys asmenys, taip pat ir nepriklausantys organizacijoms, žino apie jas, jų teikiamas paslaugas, siūlomą pagalbą ir naudojasi šiomis galimybėmis. Todėl yra labai svarbu negalios NVO toliau plėtoti komunikaciją ir skleisti aktualią informaciją pasitelkiant skirtingus, visiems (įskaitant skirtingo amžiaus grupių atstovus, pvz., jaunimą) prieinamus kanalus, neapsiribojant savo nariais.
Nors pastebimas ryškus poslinkis nuo karitatyvinės veiklos prie politinio aktyvumo, tačiau žiniasklaidoje vis dar dominuoja tendencija vaizduoti negalios organizacijos kaip labdaros teikėjus. Todėl svarbu kurti naują negalios organizacijų, kaip aktyvių negalios politikos veikėjų, žmogaus teisių gynėjų, negalios ekspertų, paveikslą, viešinti patirtis ir pasiektus rezultatus ginant negalią turinčių asmenų teises.
Negalios organizacijos turėtų aktyviau veikti inicijuojant bendradarbiavimą su valdžios ir savivaldos institucijomis, siūlyti šio bendradarbiavimo sritis, įskaitant ir kompleksiškesnes temas, tokias kaip globos sistemos pertvarka, negalią turinčių asmenų švietimas.
Kalbėjosi Aurelija BABINSKIENĖ
