Taksi išsikviesti gali. O jaustis oriai?

Elektrinio vežimėlio į bagažinę neįkelsi

Per nelaimingą eismo įvykį tauragiškė Raimonda Sprainytė patyrė sunkią traumą – kak­lo srityje lūžo stuburas. Tauragės, Klaipėdos, Kauno, Palangos medicinos įstaigose, reabilitacijos centruose porą metų praleidusiai merginai nustatytas 15 proc. darbingumas. Dabar Raimonda gyvena socialiniame būste, kiekvieną dieną (išskyrus savaitgalius) ją lankanti socialinė darbuotoja padeda atsikelti, pasodina į vežimėlį, palydi į vonią, paruošia pusryčius, pietus...

Vis dėlto kūno negalia neatė­mė iš Raimondos noro gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Tiesa, kelias iki šiandien jos gyvenime vyraujančių minčių nebuvo lengvas. „Iki to nelaimingo įvykio buvau aktyvi, fiziškai stipri, gebanti įveikti visas gyvenimo kliūtis, – prisimena Raimonda. – Per avariją automobilis vertėsi, o mane smūgio banga nusviedė į medį. Nebejausdama savo kūno dar šūktelėjau draugės vardą ir praradau sąmonę. Visi manė, kad mano gyvybė užges pakeliui į ligoninę. Vis dėlto gyva pasiekiau ir Tauragės, ir Klaipėdos medicinos įstaigas...“

Mergina ištvėrė ne tik stuburo operaciją. Po visų reabilitacijų pas močiutę grįžusi, pati net pasiversti lovoje negalinti Raimonda sužinojo, kokios skausmingos gali būti pragulos. „Susiformavo trys gilios, net kaulus siekiančios kumščio dydžio pragulos, įsimetė sepsis, prasidėjo operacijos. Dvejus metus ligoninėse praleidau... – prisimena pašnekovė ir neslepia buvus akimirkų, kai gyvenimas atrodė praradęs prasmę. – Turiu brolį, kuris irgi negali vaikščioti – jis taip pat buvo patekęs į eismo įvykį, po kurio jį paralyžiavo, gyvena globos namuose. Nenorėjau tokios lemties.“

Po ketverių metų Raimonda išmoko į gyvenimą žvelgti kitaip – vis dažniau dėmesį atkreipia į žmones, kurie nepasidavė negaliai, sukūrė šeimas, savo verslus, nori būti į juos panaši. „Gulėdama lovoje ir savęs gailėdamasi to nepasieksiu, – ryžtą viską suimti į savo neklusnias rankas aiškina ji. – Džiaugiuosi, kad draugai nuo manęs nenusigręžė, kasdien kas nors aplanko. Bet ir pati noriu ištrūkti iš namų, išvažiuoti į miestą, pabūti su drauge kavinėje, apsilankyti koncerte, nors be aplinkinių pagalbos ir negaliu apsieiti.“

Tačiau ne tik tai varžo Raimondą. Prireikus kur išvažiuoti darbo metu kviečiasi Tauragės šeimos gerovės centro automobilį, o vakare ar poilsio dienomis gali kliautis tik draugų pagalba. „Labai norėčiau, kaip ir visi žmonės, išsikviesti taksi ir pati nuvykti, kur reikia, – lūkesčiais dalijasi Raimonda. – Namuose šiek tiek krutu aktyvaus tipo vežimėliu, bet į lauką važiuoju elektriniu, su juo jaučiuosi savarankiškesnė. Deja, toks vežimėlis sunkus, į bet kokią bagažinę jo neįkelsi, ir aš į saloną persėsti negalėčiau. O neįgaliesiems pritaikytų, keltuvėlį ar bent sudedamas nuovažas turinčių automobilių mieste nėra...“

Seimo narys Justas Džiugelis tikina, kad neįgaliesiems pritaikytų taksi prob­lema bus išspręsta. 

Norėtų daugiau dėmesio iš savivaldybių

Neįgaliojo vežimėlis – ir širvintiškės Aldonos Vachmistrovičiūtės vienintelė judėjimo priemonė. Savo automobilio šeima neturi, todėl nuolat reikia ieškoti, kas pavėžėtų. „Darbo dienomis visada naudojamės Širvintų socialinių paslaugų centro automobiliu, poilsio dienomis arba po darbo valandų prašome pavėžėti kaimynų, draugų arba giminių, – sako Aldona ir priduria, kad kai kada pasinaudoja ir taksi paslaugomis. – Keletą kartų vykome iš Širvintų į Vilnių. Taksi važiavome ir Palangoje – iš autobusų stoties į sanatoriją „Linas“. Vairuotojai maloniai padėjo – įkėlė ir iškėlė iš automobilio.“

Aldonos teigimu, kviesdama taksi visada pasako, kad juda neįgaliojo vežimėliu. Taip pat ir tai, kad į žemą mašiną padės įlipti mama, o į aukštesnę reikės vairuotojo pagalbos. Ir, pasak merginos, niekada nesulaukė neigiamo atsakymo. Tiesa, viena į jokią kelionę taksi nevyko – sunkią negalią turinčią dukrą visur lydi mama, tad kokių nors nesusipratimų ar problemų nepatyrė.

„Norėtųsi didesnio dėmesio iš rajono savivaldybės derinant neįgaliųjų pavėžėjimo klausimus ne tik darbo laiku, bet ir po darbo, išeiginėmis dienomis“, – sako A. Vachmistrovičiūtė. Pasak jos, būtų gerai, kad kiekvienas rajonas turėtų socialinį taksi, tada žmonės su negalia galėtų jaustis savarankiškesni.

Socialinį taksi, kaip problemos sprendimą, įvardija ir daugiau neįgaliųjų. Deja, tokia paslauga teikiama tik keliuose miestuose. Be to, jos paklausa labai didelė, o automobilių trūksta, todėl savo keliones neįgalieji turi suplanuoti ir socialinį taksi užsisakyti prieš kelias savaites.

Pavėžėjimo paslauga turėtų pasirūpinti darbdaviai

„Kaip manote, kodėl aš neieškau darbo? – klausia neįgaliojo vežimėliu judanti vilnietė Inga Filipovič. – Kaip aš į jį nuvažiuosiu, grįšiu namo? Kur besikreipi, visur reikia pačiam į darbą atvykti.“ Neįgaliesiems pritaikytus automobilius turinčios organizacijos dažniausiai įsipareigoja transporto paslaugas teikti į gydymo įstaigas, dializės centrus, dienos centruose organizuojamas veiklas vežamiems žmonėms, todėl į darbą jos neveža.

Ingos nuomone, reikėtų numatyti tvarką, kad neįgaliuosius įdarbinančios įmonės pasirūpintų ir pavėžėjimo paslaugomis. „Galėtų sudaryti sutartis su taksi įmonėmis, dar geriau – su turinčiomis neįgaliesiems vežti pritaikytus automobilius“, – svarsto mergina ir sako jau turinti tokios patirties, kai su Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektu „Gyvoji biblioteka“ keliavo po Lietuvą. – Išvažiuodavome anksti, grįždavome vėlai, todėl buvo labai patogu, kad nereikėjo sukti galvos, kaip rytmetį nusigauti iki sutartos vietos ar parvažiuoti namo.“

Inga sako, jog kviesdama taksi ji visada perspėja, kad atvyktų automobilis su didesne bagažine, į kurią būtų galima įdėti neįgaliojo vežimėlį. „Be to, prireikus taksi dažniausiai skambinu į tą pačią įmonę, kur mane jau pažįsta, žino mano poreikius“, – pasakoja mergina.

Prieinamos taksi paslaugos – Seimo nario akiratyje

Seimo nario Justo Džiugelio teigimu, tai, kad nėra žmonėms su negalia pritaikytų taksi paslaugų – labai opi problema. „Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 60 tūkst. judėjimo negalią turinčių žmonių, tačiau nė viena šalies taksi paslaugas teikianti įmonė neturi automobilių, pritaikytų vežti žmones neįgaliojo vežimėlyje. Dažnu atveju tai jiems užkerta galimybę nuvykti į gydymo įstaigą, darbovietę, savivaldybę ar kitas būtinas paslaugas teikiančias įmones. Tai stumia į atskirtį, pasmerkia vienatvei ir skurdui. Kas nors kartą tai patyrė, žino, kad šie žodžiai – ne tuščias postringavimas“, – įsitikinęs J. Džiugelis. Pasak jo, pasibaigus karantinui vėl atsivers galimybės į Lietuvą atvykti keliautojams. Tai, kad šalyje nėra neįgaliesiems pritaikytų taksi paslaugų, skaudžiai kerta Lietuvos įvaizdžiui.

„Šią problemą ėmiausi spręsti dar prieš pusantrų metų. Seime suorganizavau visų suinteresuotų pusių susitikimą, kuriame dalyvavo taksi įmonių, savivaldybių, Vyriausybės ir žmonėms su negalia atstovaujančių organizacijų atstovai. Vežėjams priminėme, kad šiuo metu juridiniams asmenims galioja rekomendacija turėti žmonėms su negalia pritaikytus automobilius. Juolab kad valstybė yra sukūrusi pagalbos mechanizmą – diegiant specialią žmonėms su negalia pritaikytą įrangą automobilių savininkams taikoma ženkli mokesčių lengvata, tačiau taksi įmonės, deja, ja nepasinaudoja“, – sako J. Džiugelis. Seimo narys prisimena to susitikimo metu apeliavęs ir į bendruomenišką požiūrį, į kiekvieną visuomenės narį bei siekį suteikti jam galimybę džiaugtis visaverčiu gyvenimu.

„Pusmetį laukiau, tačiau rezultatų nebuvo. Paskui užgriuvo pandemija, tad sprendimo įgyvendinimas ir vėl atsidėjo. Dabar, skaičiams gerėjant, grįžtu prie šio klausimo. Praėjusią savaitę jau buvau susitikęs su susisiekimo ministru Marium Skuodžiu. Sutarėme imtis ryžtingų priemonių, sprendžiant pritaikytų taksi paslaugų prob­lemą, – sako J. Džiugelis ir patikina, kad artimiausiu metu Seime inicijuos susitikimą su taksi paslaugas teikiančiomis įmonėmis, su jomis bus tariamasi dėl konkrečių sąlygų, kurios taps pagrindu Susisiekimo ministerijos rengiamam įstatymo projektui. – Neabejoju, kad šią prob­lemą tikrai išspręsime.“

Aldona MILIEŠKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.