Vis dažniau įvairiuose dokumentuose, projektuose, pranešimuose žmonių, turinčių negalią, teisių atstovavimas, jų gynimas įvardijamas advokacijos terminu. Ką jis apima, kas gali šia veikla užsiimti ir nuo ko priklauso advokacijos sėkmė? – apie tai kalbamės su Klaipėdos neįgaliųjų reikalų tarybos pirmininke, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūrate RUŠKE.
Kas yra advokacija? Ką šis terminas apibūdina?
Literatūroje gausu skirtingų advokacijos apibrėžimų. Jų esmė – panaši: advokacija (lot. „advocare“) reiškia „siekti palaikymo“. Apibendrinant galima teigti, kad advokacija – gebėjimas daryti įtaką viešosios politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesams ir kiti veiksmai, kuriais siekiama ginti tam tikros socialinės grupės teises.
Ar šiuo terminu įvardijama bendra, visoms gyvenimo sritims būdinga veikla?
Anglakalbėje literatūroje advokacija skiriama į daugybę krypčių, pavyzdžiui, socialinė advokacija, humanitarinė advokacija, politinė advokacija, e-advokacija ir kt. Tik viena iš jų tiesiogiai susijusi su negalią turinčių žmonių teisių atstovavimu, tai – negalios advokacija. Ji aktuali dėl gausybės žmonių, turinčių negalią, diskriminacijos pavyzdžių, įvairių teisių pažeidimų, kuriuos atskleidžia ne tik patys asmenys, turintys negalią, praktikai, dirbantys negalios srityje, bet ir mokslinių tyrimų duomenys.
Kaip negalios advokacija gali padėti žmogui?
Negalios advokacija – tai įvairūs veiksmai, kuriais siekiama remti, saugoti ir ginti žmonių, turinčių negalią, teises. „Negalios advokatai“ gali atstovauti patys sau, kitam žmogui ar grupei negalią turinčių žmonių įvairiais lygmenimis.
Negalios advokacijos laukas gana platus. Tai ir informacijos apie žmonių su negalia teises, diskriminaciją ir diskriminacijos atvejų identifikavimą teikimas, ir pagalba jiems kalbant ir/ar rašant apie aktualias problemas siekiant, kad problema būtų ne tik išgirsta, suprasta, bet ir išspręsta, taip pat pagalba teikiant ieškinius, ieškant susitarimo dėl procesų ir/ar teisinių veiksmų, leidžiančių užtikrinti lygias žmonių, turinčių negalią, teises.
Negalios advokacijai priskiriamas ir lobizmas, kai siekiama, kad valdžia inicijuotų, remtų pokyčius, kuriais būtų ginamos, įtvirtinamos žmonių, turinčių negalią, teisės, ir kampanijos, kuriomis siekiama socialinių pokyčių.
Advokacijai būdingos įvairios išraiškos formos – nuo viešų pareiškimų, protesto akcijų, mitingų, iki laiškų rašymo, peticijų platinimo, tyrimų publikavimų ir viešinimų, plataus masto visuomenės informavimo kampanijų ir t.t.
„Negalios advokatu“ gali tapti ir dėl galimos diskriminacijos į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą besikreipiantis žmogus, ir nevyriausybinė organizacija, inicijuojanti peticijos pasirašymą?
Negalios advokacija gali būti kelių rūšių. Asmeninį kreipimąsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą galima priskirti savi-advokacijai – šiuo atveju asmuo, turintis negalią, kalba savo vardu ir pats sau atstovauja.
Jeigu iniciatyvos užkirsti kelią įvairiems nesąžiningiems gydymo, smurtiniams, įžeidinėjimo ir pan. atvejams ir juos spręsti imasi profesionalus advokatas, giminaitis, draugas ar savanoris, – tai individuali advokacija.
Esama ir grupinės advokacijos – ji apima grupės žmonių, turinčių negalią (pavyzdžiui, gyvenančių savarankiško gyvenimo namuose), teisių ir interesų atstovavimą bei gynimą.
Daugeliui žinoma teisinė advokacija, kai konsultacijas žmogaus teisių, diskriminacijos klausimais teikia ir pokyčių teisingumo sistemoje, užtikrinant žmonių, turinčių negalią, teises, siekia profesionalūs teisininkai.
Gali būti ir pilietinė advokacija, kai bendruomenės savanoriai imasi ginti žmonių, turinčių negalią, teises ar interesus, ir sisteminė advokacija, apimanti ilgalaikį darbą siekiant socialinių, taip pat ir įstatymų, politikos, egzistuojančios praktikos pokyčių.
Kokius „namų darbus“ reikia atlikti, kad advokacija būtų sėkminga?
Būtina žinoti konkrečius atsakymus į tokius klausimus: kokia yra dabartinė situaciją, kurią norima keisti? Ar turite pakankamai patikimų duomenų (įrodymų) apie dabartinę situaciją, ar jie yra pakankami ir objektyvūs, kad galėtumėte konstatuoti apibrėžtą problemą?
Imantis advokacijos, reikia žinoti aiškų tikslą – kokio konkrečiai pokyčio siekiama ir koks turėtų būti galutinis rezultatas įgyvendinus visus planuojamus advokacijos veiksmus. Tik tiksliai įsivardijus, kokią problemą siekiama spręsti, aiškiai žinant, kokios yra problemos priežastys, kokią situaciją norima keisti, kokių konkrečių rezultatų norima pasiekti, galima rinktis geriausiai tam tinkančias advokacijos priemones ir metodus.
Atsižvelgiant į esamą situaciją, mokslinių tyrimų duomenis ir į tai, kad negalios advokacijos esmė – saugoti, ginti žmonių, turinčių negalią, teises, interesus, noriu pabrėžti, kad negalios advokacija – neatidėliotinas nūdienos poreikis ir būtinybė mūsų šalyje.
Kalbėjosi Aldona DELTUVAITĖ
